1918 m. rugsėjo 10 d. | Juozas Tumas-Vaižgantas | Ūpas

Dar labiau išauklėję pavydą-godą, galime liaudį pastūmėti į tokius darbus, kurie tepelnytų mums barbarų vardą, kaip šiandiena Rusijoje pelnės tą vardą visoki griovikai. Mūsų uždavinys ne griauti, tik reformuoti. 

Mes gauname žinių iš ūsų krašto, kuriomis nenorėtume tikėti; ypač, kad jos kyla iš dvarų, o dvarai sodžiaus bijodami, daug dalykų perdeda. Būtent, iš sodžiaus kai kur eina gandų:

-Netrukus eisime prieš dvarus ir klebonijas!

Šitokios žinios (iš dviejų vietų) greičiau pramanytos. Jeigu nepramanytos, jei kas ištikrųjų yra taip išsižodęs, tai tas bus ne kas kitas, kaip atėjūnas iš Rusijos, kur bolševikai žmonių laisvę ir laimę kuria ant dvarų ir šventyklų griuvėsių, ant buržujų lavonų.

Tikros tai ar netikros žinios, mažiau svarbu, net tai, ar jos turi Lietuvoje pamato.

Į tą paklausą tėra vienas atsakas; jei paties blogojo žmogaus instinkto, iš bjauriausios lietuvių būdo piktžolės, apie kurį L. Noreika yra „L. Aide“ rašęs: iš godo pavydo.

Pavydas nėra klasių ar luomų privalumas, nors sakoma: sodžius dvarui pavydi, beturtis turtingajam. Sodžius ir sodžiui pavydi, ne tik dvarui; kaimynas kaimyną įdavinėja iš gryniausio pavydo, ničnieko iš to sau nelaimėdamas, nors neabejotinai tai daro iš godumo. „Jei tu nepelnysi, tai bent, kad nė kitas nepelnytųsi“; yra, taip sakant, šuniškiausias godumo pavydo išreiškimas. Kaip šuva šieno: nei pats ėda, nei kitam leidžia ėsti.

Tai sopamoji mūsų tautos gėda, patręšimas paties visuomeniškumo linkmės; tad ne slėpti, juoba ne teisinti ją privalome, tik visi iš vieno iš visokeriopais būdais ravėti, kad bloganoriai ar savanoriai jo nepanaudotų – dar didesnei tautos gėdai ir jos pūdymui.

Dar labiau išauklėję pavydą-godą, galime liaudį pastūmėti į tokius darbus, kurie tepelnytų mums barbarų vardą, kaip šiandiena Rusijoje pelnės tą vardą visoki griovikai. Mūsų uždavinys ne griauti, tik reformuoti. Mes dar ne tiek turtingi (pinigais ar dvasia), kad amerikiečių biznierių būdu tesėtume dvidešimties aukštų trobų griauti, norėdami toje pat vietoje penkių dešimtų aukštų trobą pastatyti.

Griovimo instinktas visų žmonių lygiai stiprus; bent dažnai daug stipresnis už statymo instinktą. Įraginti griauti – dykas galas; nereikia nei proto, nei išminties, gana šauksmo rėksmo.

Aš tai esu patyręs per 1905 metų revoliuciją. Vykindamas Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimus, Seimo, kurs anuo metu buvo toks klausytinas. Vienas kunigas daug pasidarbavo Panevėžio apskrityje, beaiškindamas pamatinį Seimo pageidavimą: pakeisti caro valdžią piliečių valdžia ir, gink Dieve, ne naikinti dvarų, miškų ir kita ko, kas yra galima teviršt padaryti tautos turtu. Rodės, visi jį pergerai suprato, juo tikėjo ir iškilmingai žadėjo nesauvaliuosią, niekur kitaip nesielgsią, kaip Seimo reikalauja. Tačiau, atsirado vienas, kurs šūktelėjo:

-Vyrai, neklausykite: jis – kunigas, tad bajorgalis, dėlto ir dvarus užstoja. Miškai – mūsų pačių turtas, tad ir kirsti ar auginti mūsų, o ne kieno kito dalykas.

Ir išpleškėjo į mišką dvejais. Paskui jį visas sodžius – bent vienais. Bent kiek pasikirto, daugiau jau sukirstų malkų parsivežė ir…kilo byla, visi atsidūrė kalėjime, iš kurio kunigui ir gi teko savo priešininkai vaduoti.

-Ką gi gera, vyrai, padarėte?

Klausia tam laikui išvaduotojų…

-Tai gi klausyk! Ėmėm ir pasikirtom… už kits kito.

Krapštės galvas, patys neatspėdami, kaip visa tai jiems pasidarė.

Štai tau ūpo pavyzdys.

O kitur buvo priešingai. Mūsų socialdemokratai ne vieną žiaurų apsiėjimą su jais pačiais yra į savo laikraščių dienynių įsirašę. Tai tau kitokio ūpo pavyzdžiai. Parinktumei atsidėjęs ir dar kitokių. Ir visų jų laikas – ta valanda, ūpas.

Ir dabar lengva sudaryti sodžiaus ūpas. Jei nėra žemės dalykuose ar javų suvartojime teisybės, tai patys pasidarykime „teisybę“! Antai, tavo kaimynas turi daugiau už tave, tegu iš jo atima arba pats atimk! Antai, kiek dvarai turi žemės, o tu turi valaką arba ir visai neturi: tai savaliuok dvaruose, plėšk, degink. Antai, klebonijos paskutinės karvės dar neišvedė, o tavo išvedė: aišku, visos klebonijos sodžiaus priešininkės: šalin jos su visa jų atstovaujama religija!

Jei taip sušuksi, pamatysi, paklausys.

Minios psichologija, vadinamoji rinktinė siela, visai kitokia, neg atskiro žmogaus siela. Minia nepavaldoma; kai ji įniršta ar kai įnirtinama, nebesustabdysi; prisieina jos pačios klausyti.

Vaižganto alegorijoje: „Kaip Jonas su Petru kiaules ganė“, Petras klausia Joną:

-Kaip gi dabar tau matos, ar mudu kiaules ganėme, ar kiaulės mudu paskui save vedžiojos?

Tai buvo parašyta po 1905 metų, o pakaroti galėtume ir šiandiena, klausdami bolševikus:

-Kaip gi jums matos, ar jūs rusų sodžių pakreipiate į tokius darbus, kuriuos matome, ar minios jus pačius jau verste verčia jų darbus pagirti? Begi jau beesate minių vadai: ar nevirtote jų vergais? Norėjote būti minių ūpo reiškėjais, ant to ūpo ketinote statyti naują socialistinės valstybės rojų, užmiršdami, jog minių ūpas nėra patvarus, mainos, greit visai praeina ir jokiu būdu negali būti tvirtu pamatu valstybę sudarant.

Taigi ūpu pasikliauti, viena, nėra ko, nes nežinai katru galu ir ką jis numuš; antra, ir nedora būtų įkalintus įsiutintus, karo prinervintus žmones, kaip tik pačiu neramiuoju laiku vesti ne protu ir sąžine, tik vieku ieškoti teisybės. Nedora nė baidyti tuo tikrai baisiu, nes aklu gaivalu – minia: su minia atėję, girdi, mes kitaip pasikalbėsime…

 

J. Tumas.


Šaltinis: Tumas-Vaižgantas, J (1918, Rugsėjo 10). Ūpas. Lietuvos aidas 85 (133), p. 1-2. [žiūrėta 2018-08-04] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66552&seqNr=1;http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66552&seqNr=2

 

2+