1918 m. rugsėjo 11 d. | Atsišaukimas į tėvus-lietuvius

Ne, manau, į tokią mokyklą neverta leisti vaiko. Juk taip pražudysi ne tik pinigus, bet ir brangų vaiko jaunystės laiką.

Gerbiamosios „Dabarties“ redakcijos nuoširdžiai meldžiu neatsakyti patalpinti mūsų gerbiamame laikraštyje šitą atsišaukimą į tėvus-lietuvius, kurie turi panašų į mano reikalą.

Po ilgo pertrūkio mielas mūsų „Lietuvos Aidas“ vėl pradėjo pagalios eiti. Atsakydamas į straipsnį p. Warmutho „Lietuvos Aidas“ rašo taip, tarsi jis turi prieš save visuomenę, kuri visai nepažįsta Lietuvos. Ir kas nuostabiausia, jis užmiršta, jog kaip pirma lietuvių judėjimas buvo remiamas rusų, taip dabar, tik daug stipriau, esti remiamas vokiečių. Jeigu tik vokiečiai atimtų nuo mūsų serginčią mus savo ranką, ar neturėtų tuoj ponai lietuviai-politikai kuo greičiausiai, susirišę savo ryšulius, skubintis lauk iš Vilniaus, apsiašaroję giedodami: „Nuo karo, maro, bado ir Vilniaus – išgelbėk mus Viešpatie“!?

„Lietuvos Aidas“ skundžiasi, kad dabar nieko nesą galima dirbti. Žinoma, karo stovis labai varžo laisvę, bet pasižiūrėkime į greta mūsų gyvenančius lenkus ir žydus. Ar jie mažiau už mus suvaržyti? O tačiau jie kruta, mes gi tik aimanuojame. Dargi kame dirbti pradedame (mokyklose), ir ten mūsų darbas rodo nesugebėjimo ir slaviško apsileidimo žymių.

Atvažiavęs miestan ir norėdamas leisti vaiką gimnazijon, pradėjau klausinėti apie liet. gimnazijų stovį. Klausiu, ar prieš naujus metus bus įstojamieji kvotimai. – Kur, tamsta, sako, pas mus kiekvieną metų ketvirtadalį galima pastoti. Dargi, sako, mokiniai, kurie pavasarį perėjo, sakysime, iš šeštos į septintą, dabar, rudenį, tapo pervesti į aštuntą klasę. Nustebau, išgirdęs tokį ginimą mokinių iš klasės klasėn. – Nugi, klausiu, ką jūs veiksite, pabaigę gimnaziją – juk ji ne valdiška, į universitetus ar valdininkauti iš jos nepriims. – Tai niekis, atsako, rudenį mes jau turėsime savo universitetą – į jį visus priims. – Tai tiesa, pamaniau, kokios gimnazijos, toksai bus ir universitetas. – Kaip gi su vadovėliais, klausiau toliau, juk lietuvių kalboje jų arba visai nėra, ar jie tokie plonučiai, kad žmogus juos į porą valandų perskaitysi. Ką gi veiksi su jais per ištisus metus? – Kaip tai nėra vadovėlių, užsigavęs atsako mokinys, štai jau algebros vadovėlis išėjo, kainuoja 12 markių, bet, nelaimė, jis kažin kodėl netinka, ir mūsų mokytojas mums liepia užsirašinėti teoremas ir uždavinius. Su tuo, sako, būtų dar šiaip taip, bet su geografija ar kitais aprašomais mokslais – tai jau tikras vargas: mokytojas kiek apipasakoja, bet juk vaikas nesuskubs užsirašyti, o paskui namie neturi iš ko išmokti lekcijos. – Tai manau: jei reikia pasikakinti tuo, ką mokytojas pasakoja, turbūt lekcijos tęsiasi labai ilgai. – Ne, ponuti, tesimokiname nuo 8 ryto ligi 12. – Jeigu taip, tad greitai sulauksime puikios inteligentijos, juo labiau, kad ir mokytojauja juk studentai ar buvę gimnazistai. – Kokių gi svetimų kalbų mokinatės? – Vokiškos ir prancūziškos, bet su tuo daug vargo neturime. Štai mano draugas, pasakojo mokinys 4 klasės, pabaigė 4 klases, bet jis nė vokiškai, nė prancūziškai nieko nesupranta. – Kiek gi jums kainuoja ta saulės šviesa?, – paklausiau nustebęs apie tą silpną spindėjimą mūsų senstančio gyvybės davėjo. – Tai mes dar nežinome, kiek reikės mokėti už mokslą. Svarbiausia, kad pragyvenimas dabar brangus – 70 rublių mėnesiui. – Gailu pasidarė tų vaikų ir jų neturtingų tėvų, kurie gal paskutinius skatikus išleidžia, kad prašvietus savo sūnų ar dukterį, o tie be knygų tik 4 valandas praleisdami mokykloje ką gi gali išmokti? Ne, manau, į tokią mokyklą neverta leisti vaiko. Juk taip pražudysi ne tik pinigus, bet ir brangų vaiko jaunystės laiką. Pradėjau klausinėti, ar nėra čionai kitų gimnazijų, ar vokiečiai neatvėrė dar savo pavyzdingųjų mokyklų mūsų krašte. Nelaimė, išgirdau, jog vokiečiai, nenorėdami parodyti, tarsi jie nori mus suvokietinti, neatidaro čionai savo valdiškų gimnazijų. Vertas pagarbos tas vokiečių pabojimas mūsų tautinių jausmų, bet mums, tėvams, juk pirmiausia rūpi mūsų vaikų apšvietimas, ir tokis apšvietimas, su kuriuo jie paskui galėtų užsidirbti duoną. Taigi mes turėtume prašyti vokiečių valdžios atidaryti mums gerų valdiškų gimnazijų, kurios dėlei trūkumo vadovėlių ir dėlei svarbumo mūsų kraštui vokiečių kalbos, turėtų būti lietuviškai-vokiškos. Jei mes vienu balsu prašysime valdžios tokių mokyklų, ar jei bent tėvai, norintieji leisti savo vaikus į panašias valdžios gimnazijas, susitarę prašys valdžios greičiau atidaryti duris mūsų šviesos trokštančiam jaunimui, tikiuosi, jog valdžia tam mūsų prašymui neužvers ausų. Todėl tėvai, kuriems rūpi panašios mokyklos, per laikraščius ir stačiai prašykime valdžios reikalingų mums mokyklų.

Dragiškis.

(nuot. https://catalog.archives.gov/id/17391010)


Šaltinis: Laiškas į redakciją. (1918, Rugsėjo 11). Dabartis (134), p. 2. [žiūrėta 2018-07-29] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23915&seqNr=2