1918 m. rugsėjo 12 d. | Vilius Storosta-Vydūnas | Tautybė ir kultūra Lietuvoje

Lietuvis griežtai nesilaiko senųjų išviršinių pobūdžių, kaip kinietis, užtai tvirčiausiai laikosi paveldėtų dvasinių samprotavimų, kuriais vadovaujasi gyvenime; tame tai ir reiškiasi stiprusis lietuvio konservatizmas.

Paskutinis iš eilės kalbėtojų, kuriuos lietuvių paroda buvo užkvietusi sakyti paskaitą apie Lietuvą, tai buvo Tilžės lietuvių eilininkas Storostas, žinomasis po slapyvardžiu „Vydūnas“. Jis kalbėjo apie Lietuvos tautybę ir jos kultūros pamatinius bruožus.

Jis padarė šią išvadą:

Lietuva, nusikračiusi slavų jungo, dabar susisiekia su vokiečių tauta ir su vokiečiais bendrai jau pradėjo veikti. Lietuvių tautai užteka nauja gadynė, kurioje ji ne tik semsis jėgų iš savo tautybės šaltinių, bet ir iš susisiekimo su vokiečių kultūra. Lietuviams išaušo didelė gadynė kaip politikos, taip ir kultūros žvilgsniu. Dažnai tvirtinama, būk lietuvius rusai davė prieš lenkus, bet tas netiesa, nes lietuvius rusai dažnai persekiodavo.

Prieš šitą karą, kuris, anot vokiečių kaizerio žodžių, atgabeno lietuviams laisvę ir nepriklausomybę, apie lietuvius rašyta daug prielankaus, bet kartu ir nemalonaus, kaip antai lietuviams buvo įtariama, būk jie tikį prietarais, esą atsidavę girtuokliavimui, taipo jau esą ėdrūs, pasalingi, o moterys ir mergaitės esą linkusios į gašlumą. Pas lietuvius yra daug užsilikusių prietarų, kaip antai: sėti reikia tiktai pilnaty mėnesio; sveikintis ant slenksčio esą negerai; viršgamtinės jėgos ateinančios žmogui kartais patarnauti. Tokie prietarai turi ir tikro pamato, bet dalykas ne visuomet žmonių tikrai suprantamas ir per tai virstąs prietaru. Kiekviena tauta skiriasi viena nuo kitos savo kūno sudėjimu. Taigi ir kiekviena tauta turi savotiškumo: savo įspūdžius ir pajautimus. Sąmoningumas atskirų tautų irgi nelygus. Kiekviena tauta turi savos ypatybės, kurios kitoms tautoms visai nesuprantamos. Paimkime, pas lietuvius apsireiškia pilniausia balsų ir spalvų sąmonė. Labai liaunos yra lietuvių pažvalgos apie lytinį gyvenimą, kuriam išrasta daug ceremonijų-aplinkybių. Šito gyvenimo čiukuras – tai vestuvės, kurios pas lietuvius yra puošiamos gražiomis apeigomis, ko nematyti pas kitas tautas.

Tikybos atžvilgiu senieji įsitikinimai, paeinantieji iš stabmeldžių gadynės, atrado lietuvių vientisas pamatines formas. Ugnis, duodanti šilumos, šviesos ir gyvybės, lietuviams turi didelę šventą reikšmę. Dėl to į ugnelę užginta smeigti aštrių daiktų. Ugnis – tai simbolis dievybės. Lietuvių valdovai mąstė laisvai apie tikybos išpažinimus. Ne paviršutiniai daiktai gyvenime ir veikime lietuvio turėjo didžiausios reikšmės, bet mintys, kuriomis tuos daiktus išreiškia. Kiekvienas regimas daiktas ir kiekvienas jo tveriamas darbas turi neregimos dvasinės reikšmės. Gal ta ir buvo svarbiausia priežastis, kad lietuviai prieš tą laiką, kada ėmė vartoti lotynų raides, neturėjo dar jokio tautos rašto. Kiekviena mergaitė iš spalvos suteiktos jai juostos mokėjo skaityti, kas norėta jai išreikšti. Kiekvienas pasišveitalas, parėdas arba įnagis, žiūrint kas jį pagamino paaukoti kitam, turėjo ypatingą savo reikšmę, kalbėjo tarytum savo kalbą.

Todėl liaudies dailė nesikreipia į visuomenę, bet vien tik į pavienią ypatą, kuriai norėta savo tvariniu ką nors išreikšti. Kalbos forma ir minčių rišimu lietuvių kalba neturi sau panašios tarpe dabar gyvuojančių kalbų. Lietuvių kalba tai prilyginama prie seniai jau išmirusiųjų, nutilusiųjų kalbų – sengraikų bei sanskrito kalbos. Lietuvių kalba į tiek tūkstančių metų nė kiek neatsimainius; vadinasi, mainantis visoms aplinkui kalboms, ji viena yra išlaikiusi pradinį savo pavidalą. Sakiniai dažniausiai paprastai glaudžiami vienas prie kito, ką galima pastebėti pas pasakų sekėjus ir senųjų graikų raštuose, kol dar sofistai nepradėję kalti ilgus sakinių periodus. Rašto kalba pas lietuvius atsirado vėlai. Bet dvasių įtaka pas lietuvius veikė kur kas daugiau, negu rašto kalba. Lietuvis griežtai nesilaiko senųjų išviršinių pobūdžių, kaip kinietis, užtai tvirčiausiai laikosi paveldėtų dvasinių samprotavimų, kuriais vadovaujasi gyvenime; tame tai ir reiškiasi stiprusis lietuvio konservatizmas.

Vilius Storosta-Vydūnas. (nuot. www.šaltiniai.info)

Šaltinis: Vydūnas. (1918, Rugsėjo 12). Tautybė ir kultūra Lietuvoje. Dabartis (135), p. 3. [žiūrėta 2018-07-29] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23916&seqNr=3