1918 m. rugsėjo 16 d. | Visuomenės gyvenimas Kepštgiryje

Tekdavo jiems kaip kada ir Kalvarijos kalėjime pasėdėti, bet tas mažai baugydavo, nes patys vagys sakydavo, jog Kalvarija – tai esanti jų speciališkumo „seminarija“, tai iš jos parėję dar labiau ir gudriau vogdavo. Tokiu būdu nežinodami vargšai aleksandraviečiai ką su vagimis daryti, kęsdavo įvairiausius nemalonumus.

Tatai yra gana didelis mažažemių ūkininkų kaimas; jo gyventojai, kurių yra daugiau šimto, turėdami mažus ūkius užsiimdavo įvairiais amatais arba traukdavo uždarbiauti į svetimas šalis.

Aleksandraviečiai prieš karą buvo akį įsmeigę į platųjų pasaulį, kaip antai: į Vokietiją, Angliją, Braziliją, Argentiną, o už vis daugiausiai tai į „aukso šalelę“ Amerika, iš kurios ne vienas po ilgų sunkaus darbo metų prasinešdavo sutaupyto skatiko ir pirkdavo didesnių ūkių. Reikia dar pažymėti, kad iš tų pačių gyventojų buvo atsiradę ir vagių, kurie, nenorėdami dirbti, baisiai plėšdavo aplinkinius ir net tolimesniuosius gyventojus taip, jog jau trumpai prieš karą „Kepštgirio vagys“ (iš jų buvo garsiausi Pinčiai, Jocius ir kt.) net už dešimties mylių buvo žinomi ir visi tik vien jų bijodavo. Teisingiesiems Aleksandravos gyventojams, išskyrus keletą vagių, iš tos priežasties reikėdavo daug pakęsti; kartais priėjus kur keliauti už Naumiesčio ar Marijampolės ir pasisakius, kad esi iš „Kepštgirio“, negaudavai nakvynės, visi bijodavo, kad nebūtų „Kepštgirio vagis“. Pareidavo ir šiaip daug nemalonaus pritirti. Trumpai prieš karą aleksandraviečiai jau buvo padavę rusų valdžiai prašymą, kad prašalintų iš jų tarpo vagis, t. y. išsiųstų kur į kitą guberniją, ar į tolimąjį Sibirą, bet ši, turėdama gerus santykius su vagimis, pasiliko kurčia, ir ilgi „Pinčių“ pirštai vėl graibštydavo be baimės aplinkinių gyventojų arklelius, aveles, karveles ir valydavo svirnus. Ir tiesiog buvo Dievo rykštė tie „Pinčiai“, nes ir iš geležimis apkalto svirno išgabendavo rūbus, patalynę ir kitką; sunku būdavo ūkininkams ir su mėsa, nes jeigu tik vagis sužinodavo kur ji padėta, tai vis tiek pavogdavo. Tekdavo jiems kaip kada ir Kalvarijos kalėjime pasėdėti, bet tas mažai baugydavo, nes patys vagys sakydavo, jog Kalvarija – tai esanti jų speciališkumo „seminarija“, tai iš jos parėję dar labiau ir gudriau vogdavo. Tokiu būdu nežinodami vargšai aleksandraviečiai ką su vagimis daryti, kęsdavo įvairiausius nemalonumus. 1915 m. Suvalkiją užėmė vokiečiai; išsidanginus rusų policijai, „Pinčiai“ su savo draugais pradėjo dar smarkiau veikti – žinoma, tik atsargiau, ir darbas vyko pasekmingai net ligi 1917–18 metų. Pernai ir šiais metais prapuolė nelemta „Pinčių“ ekspedicija gal jau ir ant visados, nes visi jie pakliuvo vokiečių valdžios naguosna, kuri mokės niekštus-parazitus tinkamai nubausti, ir spėjame, jog už narsius darbelius gal ir visai neprieis daugiau Kepštgirio pamatyti. Dieve duok, kad tas įvyktų, gal pasisektų Aleksandravos kaimui ir „vagių kaimo“ vardo atsikratyti, ir nereiktų daugiau visiems kęsti už kelis kaltus. Likusieji Aleksandrovo gyventojai yra visai teisingi ir gana darbštūs žmonės – jie už menką užmokėstį prakaituoja svetur arba pas kaimynus sodžių didesniuosius ūkininkus, kuriems be „Kepštgirio“ labai būtų sunku gauti darbininką. Didžiuma „Kepštgirėnų“, ypatingai jaunimas moka gražiai, dorai (išskiriant keletą kortauninkų) pasilinksminti, mėgsta doras knygas ir laikraščius, taigi kultūros žvilgsniu ir galima juos pastatyti priekin visos Lietuvos darbininkų. Apylinkėje Aleksandravą kitaip niekas nevadina kaip „Kepštgiriu“. Tą vardą jis gavo nuo prieš 50 su viršum čia stovėjusios senos girios, kuri prigulėjusi kaimyniniui Kepštų sodžiui – tą girią rusų caras Aleksandras II išdalino seniems atitarnavusiems kareiviams ir pavadino „Aleksandrava“.

Šaltinis: Visuomenės gyvenimas. (1918, Rugsėjo 18). Dabartis (140), p. 3. [žiūrėta 2018-07-31] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23921&seqNr=3