1918 m. rugsėjo 18 d. | Wilhelm Kahmann | Atmeta taikos pasiūlymą

Taigi karas nesiliaus. Jis bus dargi daug aštresnis ir įnirtingesnis, negu ligi šiol. Taika yra nustumta toli toli. Tokis yra įspūdis atsiliepimų į Austrijos pasiūlymą tartis.

Taigi karas nesiliaus. Jis bus dargi daug aštresnis ir įnirtingesnis, negu ligi šiol. Taika yra nustumta toli toli. Tokis yra įspūdis atsiliepimų į Austrijos pasiūlymą tartis.

Nors santarvininkų vyriausybės valdiškai dar nėra atsiliepusios, bet Amerika tatai jau yra padariusi pirmoji: jau atmetė ir valdiškai. Tačiau iš to, ką rašo kitų valdijų laikraščiai ir ką apie karą yra kalbėjęs aukštas Anglijos valdininkas Balfouras, be abejo išeina, kad ir jie visi atmes. Vienatinė to žingsnio nauda bus ta, kad ji parodys tikrąjį santarvininkų veidą. Vyriausybės, atsiliepdamos – jei tik jos valdiškai atsilieps – bene kalbės kiek atsargiau, idant jų pačių tautos jų nepalaikytų viso to karo užsitęsimo kaltininkais. Tačiau jos pasaulio neapvils. Su didžiausiu įžulumu jie reikalauja sau vokiečių kolonijų, reikalauja Elzas-Lotaringijos Fransijai, sulaužyti Lietuvos Brastos taiką, Lenkijos galybę sustiprinti gretimomis Vokietijos ir kitų paribio valdijų žemėmis, ardyti Austriją-Madjariją ir Turkiją, prikelti ir padidinti plėšikes Balkanų valdijas, įkurti anglų ir amerikonų tvarkomą tautų sąjungą, kad taipo prislėgus vidurio valdijas ir prie jų prijungtąsias tautas, kaip ir jų piniginį padėjimą. Santarvė stato tokių reikalavimų, tartum jų kariuomenė stovėtų pas Berlyną, o ne vokiečių kariuomenė visur jų pačių kraštuose.
Dabar priešais pastatysime vidurio valdijų karo tikslo programą, kurią neseniai yra išreiškęs vicekancleris Payeris. Grąžinimas Vokietijos nausėdijų, užtai atidavimas Belgijos, palikimas ribų, kaip yra buvę prieš karą – vadinasi, be užgrobimo – palikimas Brastos taikos sutarties, kuri šalia kitų tautų yra suteikusi taiką ir lietuviams; jokių atlyginimų, visuotinė tautų sąjunga lygiomis teisėmis. Čia tuoj matome, kuri pusė užtęsia taiką.

Ką į tai pasakys santarvės valdijų gyventojai? Dalis jų dar tiki savo vyriausybių pasiryžimais, kad jos dar apgalės ir pavergs vidurio valdijas. Kita dalis, turbūt, nesutiks su savo valdžių pasielgimu. Pažiūrėsime, ar tų kuopų įtaką sustiprės. Tas tikslas turbūt rūpėjo visų pirma ir Austrijos vyriausybei.

Be reikalo dejuotum dėlei santarvės vyriausybių elgimosi, per kurį ne tiktai tekės naujos žmonių kraujo srovės, bet dar užsitęs karas ir padidės taipo jau ir Lietuvoje karo vargai. Dejavimais nieko negalima įvykinti. Geriausia sukąsti dantis ir su pasiryžimu kęsti visas sunkenybes, kol nuo nepergalimos vidurio valdijų kariuomenių jėgos nesuteškės visi troškimai kariauti ir užgrobti, kol proto rodomais keliais neįvyks taika.

Pirmasis pasaulinis karas (nuot. Pinterest)

Šaltinis: Kahmann, W. (1918, Rugsėjo 19). Atmeta taikos pasiūlymą. Dabartis (141), p. 1-2. [žiūrėta 2018-07-31] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23922&seqNr=1
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23922&seqNr=2