1918 m. rugsėjo 19 d. | Antanas Šilgalis | Naujos ateities belaukiant

Ir štai nūdien norės dar dėl karo ūkų silpnai tam spinduliui šviečiant, prieš save matome naują darbo lauką – didelį, platų, kur jau šiandien, labiau negu praeity, privalome dirbti, ir kuo daugiausia dirbti, nes karo audra nemaža praretino mūsų Lietuvos darbininkų eiles, taigi mes kiekvienas privalome ant savęs pasiimti ir žuvusiųjų darbo dalį

Gyvename nun svarbiausiuoju Lietuvos istorijoje metu. Mūsų tėvynė Lietuva daugiau kaip šimtą merų ruso junge vaitojusi, šiandien, nusikračiusi vergijos pančiais, stovi nepriklausomybės angoje. Kol šiandien toki svarbi valanda išmušė, ne vieną dešimtmetį ištikimieji Lietuvos sūnūs, aukodami net savo gyvybę, grūmėsi su priešininkais už skaudžiamosios motinos tėvynės teises, savo tebesnaudžiančius brolius bežadindami. Ne vienas savo tėvynei laisvę bekovodamas ir Sibiro snieguose sušalo; bet visos tos priespaudos ir žudynės neįstengė visų Lietuvos laisvės ieškotojų išžudyti, senovės mūsų karžygių dvasia kas metai naujų pajėgų jaunojoje kartoje sužadino.

Ir štai galų gale įvyko, kas turėjo įvykti.

Šis baisusis karas pasauliui, o sykiu ir mūsų Lietuvai medžiaginių baisenybių elbes pridirbęs, nusipelnė mūsų išvaduotojo vardą; jis tai pasirodė buvęs šių mums svarbiausių atsitikimų priežastis, kad šiandien pro tirštus dar jo ūkus sužibėjo pirmasis šimtmečiais lauktas laisvos Lietuvos spindulys. Išvydome nūdien šviesią žvaigždę mūsų padangėje, kurios taip jau seniai vargo slėgiami laukėme ir išvysti troškome.

Bet ir šioje didžiausioje rimties valandoje, kada visi kaip vienas petys petin turime dėl savo tėvynės stoti, štai mūsų skausmui, jau šen bei ten radosi Lietuvoje žmonių iš taip jau sumažėjusio mūsų susipratusiųjų būrelio, kurie užuot visa jėga stojus Lietuvos atstatymo darban, tebegaudo mus slėgusio meškino ruso kvapą ir nepriklausomos Lietuvos obalsį drįsta nieku versti; nevien tas savo rūšies atžagareivių būrelis peikia Lietuvos Tarybą ir jos vedamąjį Lietuvos atstatymo darbą, bet ir kiekvienai progai atsitikus savo draugų lietuvių tarpe sėja visokių jokio pamato neturinčių paskalų; skaudu, kad taip daro ne koki svetimtaučiai, Lietuvos atgijimo priešginos, bet mūsų tėvynės sūnūs, svetimo raugi prisiėmę. Šis apsireiškimas galima abejo priskaityti prie pačių didžiųjų mūsų slogų. Tik viena mūsų laimė, kad tų siaurų pažiūrų yra dar neperdidelis žmonių būrelis, ir Lietuvos visuomenė šiandien gyvai tiki Lietuvos atgijimu, taigi to nedidelio būrelio lietuvių atsiskyrėlių visos tos pastangos nueis vėjais. Mes lietuviai visi pripažįstame tikruoju mūsų Tėvynės sargu Lietuvos Tarybą, kuria tvirtai ir pasitikime, kad ji savo uždavinį, kurį tatai nuo jos pareis, Lietuvą nepriklausomųjų valstybių eilėn pastatys, ir skleidžiamoji paskala apie kaž kokį parsidavimą svetimiems tik minėtųjų atsilikėlių galvoje tegalėjo kilti. Užtat lietuvių susipratusiai visuomenei reikia energingai visur su tokiu mūsų tautiečių atsilikėlių darbu, žodžiu ir raštu rimtai kovoti, viešai jų darbą pasmerkiant. Tas ne lietuvis, kurs dar bijo išsižadėti miegų nakties, tas ne lietuvis, kuris tokioje svarbioje valandoje bėgs nuo triūso, kalavijo, „kurs didžiais darbais nešvies!“ – kaip tai Maironis kad sako. Tai nė kiek per daug nebūsime pasakę, kad ir tie mūsų pusinteligentai, kurie šią rimties valandą ne vien kad Lietuvos atstatymo neužjaučia, bet dar tokiu savo priešingu darbu stengiasi tai idėjai kenkti, neverti lietuvių vardo – tai ne lietuviai, bet Lietuvos priešininkai.

Damazas Treigys.

Kaunas, apie 1916-1917 m. (nuot. https://www.miestai.net)

Šaltinis: Šilgalis, A (1918, Rugsėjo 19). Naujos ateities belaukiant. Lietuvos aidas 89 (137), p. 1-2. [žiūrėta 2018-08-05] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66556&seqNr=2