1918 m. rugsėjo 19 d. | Juozas Tumas-Vaižgantas | Tėvynė-auklėtoja

Motina-gimdytoja tegali duoti tvirtą pilietišką išauklėjimą namie. Motina-tėvynė tegali pilietiškai išauklėti viešai. Jei Tėvynei rimtai parūps pasitiekti tinkamų piliečių, ji ir elgėtos skatikais padarys tokių žygių, kuriems nėra lygių, nes jie bus kilę iš širdies – motinos. 

Išmintingasis Geoethe šaukė: visuomenė privalo jaunimo kilniomis mintimis ir skaisčiomis širdimis! Jo Mylista Žemaičių Vyskuoas Pranciškus Kareivičius tą pat skelbia, lankydamas jo globai pavestuosius žmoneles. Man teko šią vasarą bent kiek pavažinėti su juo ir girdėti jo prakalbų, nes tyčia atsidėjęs jų klausiau. Kokiuo rūpesčiu, kokiuo sielvartu tasai Ganytojas tvirtino tikinčiuosius tikėjime ir dorybėje! Kokiuo įsitikinimu skelbė visa to negalint pasiekti be mokyklų, mokyklų ir dar sykį mokyklų! Skaistus džiaugsmas ir patriotinis pasididžiavimas skambėjo jo balse iš pat širdies, kada skaitė, nei vieno nepamiršdamas, kiek ir kur nebepriklausoma Lietuva, vienomis savo pastangomis jau turi prisisteigusi gimnazijų ir žemutiniųjų mokyklų. Meile ir pagarba minėjo vardus naujų steigėjų. Už gerą mokyklą, už ištiesimą viso jų tinklo parapijoje tegyrė lankomuosius kunigus. Kur mokyklų nerado, kitų nuopelnų vietos ganytojui lyg ir nepripažino.

Žmonės džiaugės savo Ganytojo džiaugsmu. Aš, korespondentas, džiaugiaus žmonių džiaugsmu. Neabejojau, jog taip įraginus, mokyklos šoks dar labiau dygti. Ir, duok Dieve, kad apsiviltumę!

Yra tačiau žmonių, kurie kitaip žiūri į Lietuvos visuomenės pastangas susidaryti kuo daugiau mokyklų visokios rūšies: žemutiniųjų, aukštesniųjų, gimnazijų ir aukštųjų. Jie sako, didėjant privatinėms mokyklos, nėsą ko džiaugtis, nes tai esą netikusios mokyklos. Gerų mokyklų tegalįs pristeigti pinigynas.

Kiti pakaušį pasikrapšto, atminę, kokių beturėję vilčių dar caro laikais steigdamies mokytojų kursus. Mūsų pačių rankose, tikėjimo dvasia auklėjami jaunikliai tarėmės būsią ne tik mokytojai, dar ir auklėtojai; dirbsią ne tik dėl to, kad jiems už tai užmokama, dar iš sąžinės, iš patriotizmo ir tikybinio įsitikinimo. Ir gavome tokių, tai teisybė; vis dėlto ne tiek, kiek vylėmės, nes didelės dalies neišsaugojome, kad nepakąstų laiko šalna. Daug kas, kam teko susidurti su auklėjimu, apkartę skundžiasi esą tokių mūsų pačių pasidarytų mokytojų, kurie dažnai esą kenksmingesni Lietuvos visuomenei, neg buvusieji rusų išauklėtieji mokytojai, valdininkai (činaunikai). Šieji buvo mums svetimi, nemokėjo mūsų kalbos, jiems Lietuva ir jos sielvartai nerūpėjo; jie nesistengė ir įtakos neturėjo. Gi kai saviškiai ėmė „stengtis“, patys visuomenės darbui nepribrandinti, tai tik išgverino paskutiniuosius lietuvių nusiturėjimo raisčius. Dvasininkų darbas šiuo sykiu netesėjo.

Kokių beturėjo vilčių tremtiniai Rusijoje, kada kan. Alšauskis spietė mūsų jaunuomenę į Voronežą, o Martynas Yčas rengė jiems gimnazijas. Mūsų pačių rankose, rinktinių mūsų mokytojų vedami, jau kad išaugs vyrai ir moterys, tai patenkins patį Goethę. Tuo gi tarpu kaip tik iš tos pusės visuomenė gavo tokių smūgių, kokių nė slogučiui užgulus neprisisapnuoja. Keliolikos metų berniukų ir mergyčių pasirodė dora aptręšusių ir moksle sutrukusių. Kai kas diplomų pareikalavo su revolveriu rankoje. Tuščiagalviai pasirodė ir tuščiaširdžiai visa to žodžio prasme. „Doros“ žodžio nebevartojo; „teisybės“ žodis tapo miglotos prasmės; jokio „vaikiško“ drovumo ir minkštumo, nei grynai žmoniško padorumo, nei grynai pilietiškosios garbės! Baisu ištarti žaliausioje savo jaunystėje gimnazijos 5-7 klasės mokiniai gera valia pasivertė caro žandarais, drįso krėsti gerbiamuosius savo mokytojus ir vadus, laužyti buto, korespondencijos ir asmens nepaliečiamybę. Šaltu krauju kišo savo „mokytojus“ į kalėjimą ir ten ištisomis savaitėmis kankino, rengdamies pakelti ant jų ranką. Už ką? Už tai, kad jie nebuvo aiškūs bolševikai?

Pasaulininkų darbas taip pat netesėjo.

Taip, tai baisu išsiauginti piliečių, kurie tau pačiam neria ant kaklo virvę, tau pačiam smeigia į širdį diciną. Tik ar tai kaltas mūsų visuomenės netesėjimas? O, toli gražu ne! Medžiaginiai mes labai tesėjome; Rusijoje ištrėmime caro pinigynas buvo jautrus ir pakankamai mūsų mokyklas aprūpinęs. Čia stigo ne medžiaginio, tik dvasinio darbo: stigo – auklėjimo. Pinigais galima gerai išmokyti. Tik jei tavo mokiniai bus tau svetimi, vis viena Goethės trokštamųjų piliečių nepasidarysi, nes auklėjant kaip tik ne piniginio ištesėjimo daugiausia reikia, tik širdies ir sąžinės, kurių teturi tikroji motina.

Motina-gimdytoja tegali duoti tvirtą pilietišką išauklėjimą namie. Motina-tėvynė tegali pilietiškai išauklėti viešai. Jei Tėvynei rimtai parūps pasitiekti tinkamų piliečių, ji ir elgėtos skatikais padarys tokių žygių, kuriems nėra lygių, nes jie bus kilę iš širdies – motinos. Motina temoka savęs išsižadėti ir visa savo vaikams atsiduoti. Jei Lietuva-motina šiandiena rūpestingai kraunasi šimtus lizdelių savo vaikučiams „auginti“, tai, neabejojame, ji tuos lizdelius apgaubs tokia meile ir rūpesčiu, kad įstengs pagaliau ir „išauklėti“! Tėvynė, visuomenė auklėjimo darbe nieko nepakeičiama.

J. Tumas.

Vilnius, apie 1918 m. (nuot. http://vilnius21.lt/svignoto-g4675919.html)


Šaltinis: Tumas-Vaižgantas, J (1918, Rugsėjo 1). Tėvynė-auklėtoja. Lietuvos aidas 89 (137), p. 1-2. [žiūrėta 2018-08-05] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66556&seqNr=1;http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66556&seqNr=2