1918 m. rugsėjo 20 d. | Kauno marmeladė

Seniau nė miestuose nedaug tesuvartodavo vaisių košėms bei marmeladėms. Tiktai dabar, karo metu, marmeladė labai įsvarbėjo. Nors marmeladę kartais ir niekina. Bet karo metu ji lošia labai svarbią rolę; be jos, rodosi, visai negalima būtų apsieiti. Aplankęs didžiulę marmeladės fabriką įsitikini, kokias čia daugybes padirba to saldaus užsitepimo duonai. Tąsyk supranti, kiek tos marmeladės dabar suvartoja.

Lietuvoje didžiausia marmeladės fabrika tuo tarpu randasi Žemutiniuose Šančiuose, palei Kauną. Fabriką įkūrė vokiečių valdžia. Čia dirba nemažiau 860 darbininkų ir dirba dviem atmainom – viena dieną, kita naktį. Bet Panemunės gatvėje ruošia kitą, dar didesnę fabriką, kame dirbs tūkstantis darbininkų ir darbininkių. Ta fabrika jau pusėtinai užbaigta. Tuo tarpu čia dirba jau 600 žmonių.

Traukiniai atbėga ligi pačios fabrikos ir atgabena daugybes vaisių įvairių rūšių. Į marmeladę daugiausiai sudirba obuolių, šalia to betgi deda ir slyvų, grūšių, bruknių, spanguolių. Pastarosios marmeladei suteikia raudonumo. Tokiu būdu į košę nereikia dėti dirbtinės spalvos.

Vaisius valo ir atskirame kambaryje suverčia į didžiules dėžes. Paskui kambarį pripildo karštų garų, kad vaisiai sušustų. Šitą vaisienę per didžius piltuvus sukrečia į bosus. Tuomet vaisiai išrodo pusėtinai košės pavidalo. Sėklos, kotai ir t.t. dar tebėra neišrinkti. Ko tuojau negali paversti į marmeladę, tą išteklių padeda. Bosų nepildo vaisiais lig viršaus, o ant viršaus užpila labai praskiesto sieros vandens. Virinant marmeladę, šitas skystimas paskui visas išgaruoja. Jei mažai tėra laiko, tai ką tik nuvalytus vaisius induose užpila tuo sieros skystimu.

Ten pat dirba ir vaisinių sulčių, raugia agurkų ir kitų vaisių bei daržovių. Įdomu pamatyti vaisių džiovinamoji įstaiga. Lygiai mums besilankant, dirbo obuolių griežinių. Obuolius didžiu greitumu vieną po kito pamauna ant sukamų šakelių. Besisukant obuoliui, prileidžia peilį ir jį nulupa. Mašina išvalo ir obuolio vidurį. Paskui obuolius supjausto griežiniais. Paskui griežiniai patenka į džiovinamąjį kambarį, kurin iš šalimos erčios įleidžia karšto sauso oro. Taipo griežiniai greitai sudžiūsta. Čia džiovina ir kitokių vaisių bei grybų ir t.t. Bet pagrįžkime atgal prie dirbimo marmeladės.

Vaisių košę iš bosų išverčia į valomąsias mašinas, vadinasi, į tam tikrus sukamus indus, kurių kraštai yra smulkiai skylėti. Greitai besisukant, košė pro tas skyleles išlekia lauk, viduje telieka tiktai netinkamosios dalys: kotai, sėklos, žievės. Šitas atlaikas seniau sušerdavo kiaulėms, gi dabar vartoja dirbti degtinei, kadangi jose yra taip [pat] 3 % alkoholio. Tik išvarę alkoholį, tas atlaikas tesušeria kiaulėms.

Vaisių košė gi patenka į didžius verdamuosius katilus, kabančius ant geležinių gembių. Košei saldinti teimama vien tiktai cukraus. Kitų saldinamųjų priemonių nevartoja. Ilgokai pavirinę, marmeladei mašinos prietaisu išverčia ją į didžias skrynias, kame, jei trūksta, prideda dar ir spalvos.

Paskui marmeladę iškrečia į boselius ir į kibirus ir pastato atvėsti; o kolei tiršta toji košė atvėsta, pereina kiek laiko.

Toje fabrikoje, kaip sakyta, dirba dieną ir naktį, ir į vieną parą sudirba 3600 centnerių vaisių, iš kurių pagamina 120 tūkstančių ligi 130 tūkstančių vok. svarų marmeladės. Iš to galima numanyti, kokia didelė turi būti toji įstaiga.

Ten dirba daugiausia pasamdyti pasitikimi šios šalies žmonės. Šita fabrika, žinia, veiks ir taikos metais. Tada didi Lietuvos vaisių ištekliai bus galima labai patogiai ir pelningai sudirbti į marmeladę, džiovinti, rauginti ir t.t. Ko nesuvartos patys Lietuvos krašto žmonės, bus galima su geru pelnu išgabenti į užsienį.

Šaltinis: Kauno marmeladė. (1918, Rugsėjo 20). Dabartis (142), p. 3. [žiūrėta 2018-08-03] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23923&seqNr=3