1918 m. rugsėjo 21 d. | Juozas Tumas-Vaižgantas | Senovės raugai

Mes neturime rašytų liudytojų, kas buvo mūsų krašte prieš tūkstantį ar net prieš du tūkstančiu metų. Vienatijai tos giliosios mūsų senovės liudytojai tai mūsų žmonių pavardės ir jų gyvenamųjų ar gyventųjų  vietų praminimai

Ko randame žemės rievėse pasižymėta, to jokie raštai nebūtų mums atstoję; iš to skaitome visų seniausiąją mūsų žemės istoriją. Skaitome M. Biržiškos Lietuvos geografijoje.

Apie geografiškuosius mūsų vardus lygiai galėtume pasakyti. Mes neturime rašytų liudytojų, kas buvo mūsų krašte prieš tūkstantį ar net prieš du tūkstančiu metų. Vienatijai tos giliosios mūsų senovės liudytojai tai mūsų žmonių pavardės ir jų gyvenamųjų ar gyventųjų  vietų praminimai. Kiek mokslo paslapties tokiuose senoviniuose mūsų varduose, ne taip seniai pavirtusiuose pavardėmis. Mantvila (s) – Vilmanta (s), Butrimas – Rimbūtas, Gimbutas – Butginas, Vaišnora (s) – Norvaiša (s)… Mingaila, Skirgaila, Jogaila? Dabar pradeda manon eiti vaikus krikštyti prasimanytais vardais: Giedrytė, Ašarėlė, Raselė, Danguolė. Man vis rūpėjo patarinėti ir patarinėdavau tokių pravardžių vietoje dėti turinčius, jei jau ne krikščionybės, tai bent istorijos žymių ir tradicijų. Krikštijant Vytautais, Algirdais, Kęstučiais, Alduonėmis, Dainutėmis, kaip lenkai krikštijasi Vaudomis, Liudomirais ir t.t., aš nematau rimtos priežasties nesipravardžiuoti Jogailais, Gediminais, Rimvydais, Mindaugais ir daugybe kitų gražių gražiausių vardų, kurių mums paliko raštai ar padavimai. Tas žodis tiems, kuriems krikščionių vardai ėmė rodytis palikę per daug priprasti ir nuobodūs, o kitokios vertybės jiems nepripažįsta. Daug galima būtų duoti tam kalbotyros žinovui, kurs susektų kilmę visų tų gražių vardų reikšmę: Geišė, Aužbikas, Gondinga: ir kas buvo išreiškiama, pasidarant žodžius, iš kurių galima pasidaryti ir adventiškoji prasmė. Nor-but ir But-norius t. ir t.

Lygia dalimi ir vietavardės. Žmonėms, kuriems mūsų kraštas svetimas, kurie nepažįsta mūsų senovės, kuriems, pagaliau, nerūpi paprasčiausiai mūsų patogumai, jo nei nebrangina ir lengva širdimi pamina po kojų, ar iš atminties braukia, tai, kad tūkstančių metų žymę tebeturi, kas keletą gražių istorijos lapų atstoja. Aš nenoromis lenkiuos prieš tokius vardus, kaip: Deltuva, Kvėdarna, nes tai mūsų istorijos „Kauko speniai“ ar „Laumės papai“, kurie reiškia mūsų žemės istoriją. Tuo gi tarpu jie visai pavirto – Konstantinovo; ir Vaškai – Konstantinovo ir dar kaž kokio valsčiai – Konstantinovo. O Naujamiestis – Alensandrovskoje, o Jeziorosai – Zarasai – Novoalenksandrovsk, o Mažeikiai – Muravjovo. Taip ilga eilė maskolių palikimų, kurie ne tik ausį drasko savo nepaprastu skambėjimu, dar ir širdį gildina skaudžiais atminimais. Jie visi kuo veikiausiai reikia nuo mūsų žemėlapių rūpestingai nušluoti, kaip visi rusų vardai buvo nuo iškabų nušluoti ir sugrąžinti atgal, kas mums buvo ir yra tiesiog šventa: mūsų senovinė tradicija, nes joje – tikroji Lietuva.

Palieka vardai mūsų pačių patogumui. Pakėlėmis, gatvėmis mes matome vokiečių parašus. Na, tai suprantama. Iš svetur atvykę karo tikslais žmonės neprivalo klaidžioti. Jiems nei laiko nėra teirautis; reikia akies metimu pamatyti, kur ir kas. Tik tuo išsiaiškinsi, kai tokioje Ukmergėje, kurios visos apylinkės grynų gryniausiai lietuviškos, kur nė vienas pirklelis be lietuvių kalbos neapseina, gatvių vardai ūmai lenkiškai pakrikštyti? Zarasuose taip pat. Rodos ir Biržuose. Arba tokioje Lietuvos širdyje, kur lenkų nė nėra, Radviliškio stotyje, stambiomis raidėmis parašyta: „Tylko dla ruskich męzczyzn. Tylko dla ruskich kobiet.“ Juk rašoma žmonių žiniai. Kokių gi žmonių daugiau praplaukia pro šią stotį: lenkų, kurie šiuo karo metu jokių neturi reikalų Lietuvoje, ar pačių vietos gyventojų lietuvių? Kas čia buvo toks apsukrus, kad per šį karą Lietuvos veidą ūmai padarė vokiškai lenkišką, o ne lietuvišką?

Galų gale, laikymasi sudarkytų grynai lietuviškų vietavardžių vien dėlto, kad taip jau buvo į žemėlapius įrašyta! Taip protuojant, reiktų amžiniems laikams palikti kelios dešimtys chiniškų vardų Mandžiūrijoje, kuriuos rusų topografai buvo įrašę ,o visi jie reiškia chiniškai: „Aš Tamstos nesuprantu“. Taip atsakydavę chinai rusams, šiems klausiant, kaip ta vieta vadinusi. Lietuvoje galima dabar rasti tokių baidyklių, kaip sodžius „Jeytzy“ Svedasų parapijoje. Klausia nabagas vokietis kareivis, kur čia tie „Jejtzy“ ir niekas jam nemoka atsakyti, nes nepareina jam, į galvą, jog tai visiems žinomi Gykiai. Aiškiausia spaudos klaida, o palaikoma…nebežinia kieno naudai, nes nei vietinių gyventojų, nei kareivių.

Taigi dabokime nepaliečiamybės savo krašto senovės ir dabarties. Vokiečiai – konservatyvai; tai okupacijos valdžiai nedaug tereiks aiškinti. Tik reikia, kad kas iš vietų atsirūgtų senove.

J. Tumas.

Radviškis (nuot. http://www.yrasalis.lt/)


Šaltinis: Tumas-Vaižgantas, J (1918, Rugsėjo 21). Senovės raugai. Lietuvos aidas 90 (138), p. 1-2. [žiūrėta 2018-08-06] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66557&seqNr=1;http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66557&seqNr=2

2+