1918 m. rugsėjo 23 d. | Gyvenimas Adomynėj

Adomynės apylinkėje patėmijama daug nemalonių apsireiškimų, kaip antai slaptas degtinės varymas čia smagiai įsiplėtojęs. Ypač tuo atsižymi Beregių sodžius, kur į metus kelius sykius kiekvienas ūkininkas varo degtinę ir daug visokių javų nueina ant niekų.

Tai liekanos didelio dvaro, savininkas kurio Žurauskas atsižymėjęs žiauriu elgesiu su valstiečiai, atliekančiais baudžiavos priedermes. Dar ir šiandieną pasakojama vietinių žmonių daug visokių legendų apie tą dvarponio žiaurumą. Vaisiai tų dienų labai liūdni: kaimai, kurie vilko tą jungą, žymiai atsiliko, ypač dvasios kultūroje, nuo savo kaimynų, liuosų valstiečių. Dabartinis savininkas Adomynės yra lietuvis, Adomas Vilėniškis vardu, kuriuo (vieton Janovos) pavadino ir dvarą, dabar tikriau palivarką. Prieš karą buvo sumanyta p. A. Vilėniškio statyti čia bažnyčią. Leidimas buvo gautas. Tapo privežta tam tikslui daug medžių ir lentų. Aplinkiniai gyventojai prie to sumanymo su mielu noru žadėjo prisidėti skatikais ir darbu. Bet užėjo karas, ištiko mūšiai ir didžioji dalis bažnyčiai skiriamų rąstų ir lentų išnyko. Šiokiu būdu geras sumanymas liko neįvykintas gyveniman. Dvasiška valdžia paskyrė kunigą, kuris tuojau čia apsigyveno. Pamaldos atsilaiko laikinai pritaisytoje koplyčioje, dvaro rūme. Adomynės apylinkėje patėmijama daug nemalonių apsireiškimų, kaip antai slaptas degtinės varymas čia smagiai įsiplėtojęs. Ypač tuo atsižymi Beregių sodžius, kur į metus kelius sykius kiekvienas ūkininkas varo degtinę ir daug visokių javų nueina ant niekų. Kiti sodžiai irgi nepasilieka „atžagareiviais“, ir taip nelaimingi gyvendami sapnais, daug turi nemalonumų ir skriaudžia kitus. „Viena bėda, tai ne bėda“, sako priežodis. Taip ir pas mus.

Štai, Vaidonių sodžiun pargrįžo iš Rudijos S-nas, buvusis rusų kareivis, kuris, matyt, buvo ir bolševikų „partijoje“, nes labai daug žinąs ir išmanąs. Kaip reikia dvarus deginti, žemę lygiai padalyti, bažnyčias griauti ir daug daug visokių dalykų tasai „svieto lygintojas“ žino. Jis tiek daug gudrybių sutalpino galvužėje, kad sykį smagiai įkaušęs pamiršo net savo kalbos ir pradėjo vartoti kokią tai mums mažai suprantamą. Matyti, labai mandriai kalbėjo, kad net šuo staugti pradėjo… Šiaip ar taip, bet vyrai ir moterėlės, kaimynai ir kaimynėlės, būkite atsargesni, nes „neteisybių naikintojas“ gali sunaikinti jūsų klėčių ir maltuvių, ypač ilgais rudens vakarais. Tokios pas mus naujienos. Dar štai ką pasakysiu: mūsų kampelio javai šįmet neblogai užderėjo, tai daugiau galėsim pasigaminti „velnio ašarėlių“. Laikraščių mažai skaitoma, nes dabar Kupiškyje turgų nebėr, mažai važinėjama ir popierio irgi nereikia dešroms suvynioti.


Šaltinis: Adomynė. (1918, Rugsėjo 25). Dabartis (146), p. 3-4. [žiūrėta 2018-08-09] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23927&seqNr=3
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23927&seqNr=4

1+