1918 m. rugsėjo 26 d. | Ant Vilniaus piliakalnio

Gedimino pilyje nupintas Lietuvos istorijos vainikas, kuris siekia lig Kijevo, Rygos, Danckos, Odesos, Krokuvos ir Maskvos. Čia buvo visokių, prakilnių ir žemų įvykių, karžygio ir išdaviko darbų, čia nupinta ir virvių švenčiausiems lietuvių jausmams varžyti.

Kaip išdidžiai žiūri į Vilnių, į savo miestą, masyvus, plieniniu laiko įvykių brėžtuvu išraižytas piliakalnio bokštas! Paskendęs žaliame piliakalnio medžių vainike, jis ramiai sau tūno, lyg žinodamas, kad Neris ir Vilnelė jį gina nuo vis labiau kunkuliuojančio didmiesčio gyvenimo. Lyg kokia uola jūroje piliakalnis riogso miesto viduryje, kietas, nepasiduodąs, bokštas saugoja prideramą savo vietą.

Kada 1320 metais Gediminas padėjo piliai pamatą, tuo užsimezgė Vilniaus gyvenimo pradžia. Nuo to laiko abu, ir miestas, ir pilis, stovėjo petys į petį audroms griaujant ir saulei šviečiant. Laikas nušlavė lengvas, medines trobas; pilies apsaugoje, lyg jos šešėlyje, senųjų trobų vietoje išaugo prakilnūs bajorų rūmai, gražūs turtuolių namai. Bet ir jie vėl sutrupėjo, sugriuvo laiko sūkuriuose – tik galingos, iš sieksninių akmenų sukrautos bokšto sienos išliko ir tebestovi dar šiandien nepajudintos savo pamatuose. Kad užeidavo nelaimės, priešas, maras, gaisrai, tai miestas lyg pagelbos ieškodamas glaudėsi prie piliakalnio neįveikiamų mūrų. Gedimino pilyje nupintas Lietuvos istorijos vainikas, kuris siekia lig Kijevo, Rygos, Danckos, Odesos, Krokuvos ir Maskvos. Čia buvo visokių, prakilnių ir žemų įvykių, karžygio ir išdaviko darbų, čia nupinta ir virvių švenčiausiems lietuvių jausmams varžyti.

Rami, iškilminga tyla apsupa keleivį, kurs miesto triukšmui išbėgęs, lipa kalnan. Kimiai besigirdi miesto ūžimas. Ir tie garsai susilieja su medžių šlamėjimu ir Vilnelės bangų šnabždėjimu, ir rodosi gaudžia mirusiųjų choras. Čia ilsisi lietuvių laisvės kovotojų būriai: senovės didžiųjų kunigaikščių pelenai iš stabmeldžių laikų, ir laisvės sukilimo aukos iš 1831 ir 1863 metų. Pilies mūrus ančpuldami susikūlė galvas kryžiuočiai, lenkai, maskoliai ir totoriai. Pilies sergimas laivynas Nerimi galėjo plukdinti savo prekes Nemunan, ir toliau Danckon. Čia susibėgo vyriausi krašto keliai, kuriais miestan plaukė visokių turtų; pražydo amatai, pakilo dailė ir žinija, akmenio sargas saugojo visą.

Paskui naujesnio laiko bangos, užplūdusios miestą, atnešė krikščionių tikybą. Su krikščionių tikyba atėjo ir lenkiškumas. Jogėla įtraukė miestan ir pilin ir buvo karaliumi. Netoli pilies, senosios stabmeldžių šventyklos vietoje išaugo gotiško stiliaus šv. Martyno bažnytėlė. Tiktai piliakalnis ir pilis neatsimainė; lietuviška buvo jųdviejų širdis, gerai žinanti save ir savo jėgą. Tačiau ir naujam viešpačiui juodu liko ištikimi, nors ir kartais teko bjaurėtis išdaviko darbais, nors ir teko būti po kazokais.

Užėjo nauji laikai. Pilis tapo ginklų sandėliu, paskui Zigmano Augusto laikais – knygynu. Tačiau vis ji liko Lietuvos viešpačių mylima vieta.

Tada prasidėjo griūvimo laikas. Kada svetimnaudystė paėmė viršų ant tautybės idealo, liko užmirštas ir senasis akmeninis sargas kalno viršūnėje, ir visą naikinantis laikas kaip tinkamas galėjo pradėti trupinti milžinų sukrautus, iš kasžin kur sunešiotus sieksninių akmenų šmotus. Lietuvos tvirtovė virto griuvėsiais, ant kurių sunkią savo ranką uždėjo Rusija. Dar vieną kartą prieš užeisiant gilios nakties tamsybei, lyg vakaro saulė pilį apšvietė devyniolikto šimtmečio pradžios įvykiai, kada didysis Napoleonas užlipo tiek prityrusią vietą ir išdidžiomis akimis apžvalgė žiemių [šiaurės] krašto „Salcburgą“. Tada užėjo naktis. Lietuvos koriko Muravjovo žiauri ranka užbaigė sunaikinamąjį darbą ir paliepė išgriauti pilį. Jau vienas bokštas buvo sugriautas, tai atėjo iš Petrapilės paliepimas liautis griauti. Tebuvo likęs tiktai vieno aukšto bokštas, kuris rusams rodėsi kaip ir tinkamas įtaisyti bjaurią medinę ugniasargių stotį. Šalia pagriauto lietuvių milžino, slavų jungan pakliuvusio, rusai pastatė armotą, kuri, atkreipusi miestan nasrus, kasdien pietumis žiauriu bildesiu į visus kraštus išnešiojo žinią, jog Gedimino valdija visai pavergta.

Dabar vokiečių sulaužti geležiniai rusų nagai, jau praėjo nužeminimo laikas. Tarytum nauja gyvybė kruta tuose akmenyse, galingai jie stebiasi laisvos erdvės mėlynėn, ir kelia aukštyn savo išvaduotųjų vėliavą.

Išliko prakilnūs galingos didybės palaikai, jie lietuviams šventi ir pasakomis apipinti. Šviesiose naktyse, kada mėnuo apšviečia miestą, pilies globėjas, karalius Zigmantas Augustas, iškyla iš pilies ir nuo savo kalno žvalgosi, kas darosi aplink, kokis išrodo tas miestas, kurio statymu ir plėtojimusi jisai tiek rūpinosi, kuris, išliuosuotas iš rusų jungo, dabar yra įgijęs naujos gyvybės.

Gedimino pilies kalnas prieš Pirmąjį pasaulinį karą, carinės Rusijos okupacijos laikais, Vilnius. (nuot. http://www.gidas.mb.vu.lt/2009/09/18/aukstutine-pilis-akimirkos/)


Šaltinis: Ant Vilniaus piliakalnio. (1918, Rugsėjo 26). Dabartis (147), p. 3. [žiūrėta 2018-08-16] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23928&seqNr=3

2+