1918 m. rugsėjo 26 d. | Svarbios sukaktuvės

Pernai rugsėjo 17 dieną suvažiavo Vilniuje mūsų visuomenės veikėjai iš viso Lietuvos ir rugsėjo 18 dienos rytą pradėję svarstyti Lietuvos valstybės atgaivinimo klausimus, pabaigė tą darbą rugsėjo 22 dienos vakarą. Tai Lietuvių konferencija Vilniuje. Savo nutarimams, ilgų ir rimtų svarstymų vaisiams įvykinti, Konferencija išrinko Lietuvos Tarybą. Tad šiemet rugsėjo 18-22 d.d. sukako pirmi metai po anų svarbių atsitikimų, kurių negalima praeiti tylomis nepaminėjus; suėjo metai didelio darbo, kurį dirbo ir dirba Konferencijos išrinktoji Lietuvos Taryba laisvai ir nepriklausomai Lietuvos valstybei atgaivinti ir įkurti.

Pernykščių 1917 metų Lietuvių Konferencija Vilniuje yra pirmas šio pasaulinio karo metų organizuotas viešas Lietuvos čiabuvių gyventojų – lietuvių valios išreiškimas patiems savo likimą spręsti ir sudaryti savą valstybę Lietuvą geografinėmis sienomis.

Lietuvių Konferencija, tiesa, nebuvo tikras seimas, išrinktas ir sušauktas tais pamatais ir ta rinkimų tvarka, kurie yra vartojami laisvose šalyse paprastu taikos metu, bet vis dėlto, Lietuvių Konferencija yra tikra Lietuvos atstovybė, sudaryta tokia tvarka ir pamatais, kokius leido karo metais ir okupacijos stovis mūsų šalyje. Atstovų rinkimų tikra prasme nebuvo, bet vis dėlto į Konferenciją buvo susirinkę žmonės, suvažiavę iš visos Lietuvos, iš visų jos vietų ir kampų, galima sakyti, nuo visų jos partijų, sriovių ir krypsnių ir nuo įvairių jos gyventojų sluoksnių. Tad Konferencijos žodis yra visos Lietuvos žodis ir jos nutarimais bei rezoliucijomis yra pareikšta visos Lietuvos valia. Be to, negalima palikti nepastebėjus, kad mažne visa, ką Konferencija nutarė, tarė visa vienu balsu. Ypač negalima tos sprendimo ypatybės užmiršti, minint patį svarbųjį dalyką, kurį Konferencija padarė, būtent jos rezoliucija dėl Lietuvos politinio sutvarkymo. Dėl visa to Konferencijos darbai ir sprendimai turi ypatingos svarbos ir galios.

Ką gi Konferencija padarė? Pirmiausias ir svarbiausias jos tikslas ir pamatinis darbas, tai tas, kad ji viešai ir kompetetingai apreiškė pasauliui lietuvių tautos valią ir pasiryžimą būti laisvai, savarankiškai ir nepriklausomai. 1905 metų Didysis Seimas anų metų sąlygomis dar negalėjo to viešai pasakyti. Atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis Konferencijai teko darbuotis ir kuriose Lietuva dabar yra, ji tą tautos valią – sudaryti nepriklausomą Lietuvos valstybę – išreiškė savo rezoliucijoje taip:

-Lietuvių konferencija, remdamos Lietuvos reikalais ir vaduodamos visuotinu lietuvių siekimu, nutarė:

-Laisvam Lietuvos plėtojimos reikalinga sudaryti iš jo nepriklausoma, demokratingai sutvarkyta valstybė etnografinėmis sienomis su būtinai reikalingomis ekonominiam gyvenimui korektyvomis.

-Lietuvos tautinėms mažumoms turi būti patikrintos tinkamos jų kultūros reikalams sąlygos,

-Galutinai nustatyti pamatams ir jos santykiams su kaimynėmis valstybėmis turi būti sušauktas steigiamasis Lietuvos seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.

-Jeigu Vokietija sutiktų dar prieš taikos konferenciją proklamuoti Lietuvos valstybę ir pačioje konferencijoje paremti Lietuvos reikalus, tai lietuvių konferencija, turėdama omenyje, jog Lietuvos interesai yra normalinėse taikos sąlygose pasvirę ne tiek į rytus ir ne tiek į pietus, kiek į vakarus, pripažįsta galimu sueiti būsimajai Lietuvos valstybei, nepakenkiant savitam jos plėtojimos, tam tikrus dar nustatytinus santykius su Vokietija.

Tiems nutarimams įvykinti, vadinas Lietuvos nepriklausomybei išgauti ir savarankiškai valstybei įkurti; Konferencija išrinko Lietuvos Tarybą. Pavesdama jai taip didelį uždavinį, ji nesuvaržė Tarybos tame darbe jokiais ypatingais įsakymais ar nurodymais, palikdama jai pačiai imtis tokių priemonių, kokie bus tinkami ir reikalingi, atsižvelgiant į laiką ir kitas aplinkybes. Vokiečių okupacijos valdžia pripažino Lietuvos Tarybą ir jau pavestąjį darbą.

Lietuvos taryba, vykindama, kas jai buvo pavesta, 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimu paskelbė, kad Lietuva nuo tos valandos sutrauko visus ryšius, kurie jie kada nors rišo su kitomis valstybėmis ir tautomis; tą pat 1917 m. gruodžio 11 d. nutarė Lietuvą esant laisvą nepriklausomą valstybę. 1918 m. kovo 23 dieną pranešė tuos nutarimus Vokietijos vyriausybei, kuri pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir J. D. Vokietijos Kaizeris patvirtino tai tam tikru raštu, jo parašu ir valstybės įspaudu pažymėtu.

Lietuvos Taryba per tuos pirmus savo darbavimosi metus, kiek galėdama rūpinosi jau dabar palengvinti Lietuvos gyventojų padėjimą, bet tių dienų gyvenimo sąlygos bei karo meto kliūtys nedaug teleido toje srityje padaryti.

Taip tad Lietuvos Taryba pirmaisiais savo darbavimosi metais, paskelbdama laisvą nepriklausomą Lietuvos valstybę ir gaudama jos Vokietijos pripažinimą, padėjo stiprius nebesugriaunamus pamatus mūsų tėvynės laisvai ateičiai. Dabar ant tų pamatų lieka pastatyti pats valstybės rūmas, būtent, sudaryti vietinė šalies valdžia, kuri perimtų į savo rankas Lietuvos valdymą iš vokiečių okupacijos valdžios ir nustatytų Lietuvos santykius su Vokietija ir kitomis valstybėmis bei tautomis.

Lietuvos Valstybės Taryba. 1918 m. (nuot. Vikipedija)

Daug jau padaryta, bet dar daugiau lieka padaryti. Todėl reikia, kad Lietuvos statymo darbą dirbant visuomenė, visa, nežiūrint, kas tokios yra partijos ar srovės, remtų jį. Tada Lietuva antraisiais Lietuvos tarybos darbavimosi metais sulauks to, ko Taryba nespėjo ir negalėjo padaryti pirmaisiais metais. Tų kliūčių, kurias darė buvusis prie Lietuvos sienų karas, dabar jau nebėra, karui rytų šone visai pasibaigus. Pagerėjus tokiu būdu sąlygomis, sugrįžus iš Rusijos daugybei inteligentijos ir atsiradus užtenkamai inteligentinių pajėgų, galima tikėtis, Lietuvos statymo darbas prasidės ir eis spėriai.

Šaltinis: Svarbios sukaktuvės (1918, Rugsėjo 26 ). Lietuvos aidas 92 (140), p. 1-2. [žiūrėta 2018-08-06] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66559&seqNr=1;http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66559&seqNr=2