1918 m. rugsėjo 3 d. | Grįžusieji prie bendro darbo

Ta jaunuomenė, kuri suprato švietimo reikalingumą, laukė mūsų grįžtant, nurodyti jai kelią, kokiu būdu iš tamsybės išlįsti.

Karui su Rusija pasibaigus, pradėjo tremtiniai grįžti į tėvynę. Tarp jų grįžo daug ir inteligentų. Vietomis jų apsigyveno gana daug, o vietomis net sunku surasti, ar yra bent vienas inteligentas grįžęs pasidarbuoti tėvynės naudai. Taigi tik ką parvažiavę namo arba kokiam nors miestelin inteligentai daug ką žadėjo veikti (laisvoje šalyje daug praktikos įgijo), žadėjo paskaitas daryti, vakarėlius ruošti, susirinkimuose dalyvauti, bet lig šiol visa tai tebėra tik svajonės. Tai gadina žmogaus ūpą ir veja iš jo paskutinį veiklumą. Bet vis tik nereikia nusiminti, nereikia į kažkokį sudribimą leistis, tai nieko nepadės! Toliau nereikia skersomis žiūrėti į partijas ar draugijas jau Lietuvoje esančias. Atminkime, tautiečiai, kad kritikavimas, žvairavimas jokios naudos neatneš, tik padarys mus dar neveiklesniais. Matome, kad mūsų tėvynė gyvena sunkų laiką, kad šis karas daug žalos jai pridarė, sunaikino mūsų kultūrines ir mokslines įstaigas, kurias taip sunku atgaivinti, išblaškė po visą pasaulį žmones, išnaikino gyvulius ir tt. Pertat, mes dar rimčiau turime stvertis darbo, vienytis į kuopas, tuomet tik galėsim pakelti šias sunkenybes.

Norint pasidarbuoti visuomenei, nereikia laukti nuo ko nors pakvietimo, turim patys susirasti tinkamo sau darbo. Jeigu mes pargrįžę snausim, tai daug kas gali mums žlugti. Ta jaunuomenė, kuri suprato švietimo reikalingumą, laukė mūsų grįžtant, nurodyti jai kelią, kokiu būdu iš tamsybės išlįsti. Ir ištikrųjų ji daug mumis tikėjosi. Bet ar visi, sugrįžę į savo tėviškes, padeda jaunuomenei, labiausia kaimuose? Gal ne. Daugelis dar laikosi visai nuošaliai nuo žmonių. Dabar gi nuošalumui ne metas. Mes turim tuojau pritaikint prie aplinkybių ir eiti išvieno: taisyti kad ir gegužines, ruošti vakarėlius. Daugelis, rasi, yra tos nuomonės, kad dabar linksmintis ne metas. Taip, su tuo reikia taip pat sutikti, kad vakarėliai dera ne vien tik linksmintis, bet ir lavintis kultūrintis, kilti dvasia aukštyn, pagaliau, bent valandėlei nusiraminti. Taigi, mūsų vakarėliai, nors ir neperpuikiausiai sutaisyti, bet provincijoje neesant geresnių, turi daug svarbos, ir publika yra patenkinta ir tokiais, kokie esti. Daugelyj vietų yra prasiplatinęs kartavimas, girtuokliavimas ir kiti negražūs papročiai. Vakarėliai, gegužinės, paskaitos ir laikraščių skaitymas ar nenupratintų nuo šių visai nereikalingų dalykų.

Pradeda kurtis po miestelius naujos draugijos, kuriuos beveik kiekviename bažnytkaimyje galės atidaryti skyrius. Mūsų grįžusių inteligentų pareiga prisidėti ne tik žodžiais, bet ir darbu. Daugelis yra pratę vesti susirinkimus ir rinkamai juos tvarkyti, tai atras kiekvienas sau plačią dirvą pasidarbuoti, raginti visus spiestis į kuopas, draugijas, tesipratin į bendrą darbą ir gyvenimą, nes kai reikės, karui pasibaigus, patiems visa vesti, tvarkyti, tai mokytis ir pratintis bus nebemetas. Taigi, grįžusieji į tėviškes ir apsigyvenusieji tarp kaimiečių, visi į bendrą darbą.

A.-K.

 


Šaltinis: Grįžusieji prie bendro darbo (1918, Rugsėjo 3 ). Lietuvos aidas 82 (130), p. 2. [žiūrėta 2018-08-02] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66561&seqNr=2

2+