1918 m. rugsėjo 7 d. | Antanas Tamošaitis | Mokytojams ir tėvams
Liaudis gi jau dabar turi pamesti blogąsias apie mokytoją ir mokyklą nuomones, o jų vietoje pamylėti tikrą šviesą, švietimo įstaigas ir jo platintojus mokytojus, kartu neužmiršti, kad daugeliui mokytojų, liaudies naudai dirbančių, reikia elgėtiškas gyvenimas gyventi.
Tautos gerovė pareina nuo mokyklos, mokykla gi daugiausia pareina nuo mokytojaus ir tėvų. Tai yra labai svarbu suprasti kiekvienam lietuviui mokytojui, taip pat ir tėvams, kurie iš tikrųjų nori savo vaikus naudingais piliečiais visuomenei išauklėti. Daugumai auklėtojų tas dalykas nuo seniai žinomas, nes matome juos tuo dalyku atsidėjusius užsiimant ir dažnai aukojant visą savo turtą, sveikatą. Užtat jie išauklėja daug reikalingų dorų piliečių. Vienok negalime pasakyti, kad tarpe lietuvių mokytojų bei tėvų nebūtų tokių, kuriems tas dalykas atrodytų antraeiliu, arba net ir dar menkesniu dalyku. Tiems antriesiems auklėjimas maža terūpi, kad nesupranta auklėjimo svarbumo, arba, kad nemoka išvengti kliūčių, kurios trukdo auklėjimą. Tokių kliūčių yra nemaža, tarpe kurių gana žymi vieta lauke ir „maža mokytojaus pažintis su mokinių tėvais“. Vienas tiktai tokios priežasties paminėjimas jau leidžia mums suprasti, kad ji be juoko yra svarbi. Nes, sakysime, mokytojas nepažįsta savo mokinių tėvų, tuo pačiu jis nežino ir auklėjimo būdų, kuriais vaikas buvo auklėjamas tėvų. Tėvai irgi, nežinodami mokytojaus, negali pataikyti tais pačiais dėsniais auklėti, kokiais vaikas mokykloje yra auklėjamas. Toks nevienodumas atbukina vaiko jausmus taip, kad jis pavirsta į medį, į nebesutapnojamą medžiagą, nelyginant kaip ligonį, kad nuvaro į kapus gydydami gydytojas savais vaistais, bobelės vėl savais. Mokytojaus pažintis su tėvais reikalinga dar ir pašalinti anai rusinimo laikų nepageidaujamai liaudies nuomonei apie mokytoją. Atminkime, kad liaudyje dar giliai tebeglūdi rusų „učiteliaus“ autoritetas. Tokį autoritetą teturėdami, mes mokytojai dar anaiptol negalime pasiekti savo idealo. O tuo tarpu mūsų atgimstančioji tėvynė jau šiandien reikalauja iš mūsų daug daug, ir būkime įsitikinę, kad tas reikalavimas nemažės, bet didės.
Auklėjimo kliūčių pašalinimu ir mūsų autoriteto pakėlimu niekad kitas taip nepasirūpins ir negali pasirūpinti, kaip mes patys mokytojai.
Tam tikslui geriausia, man rodos, būtų kuo arčiausiai susipažinus su liaudimi ir gyvai, kūnu bei siela jai atsidavus. Mokytojas privalo mylėti ne tik turtinguosius, bet kiekvieną žmogų, neatsižiūrėdamas į turtus arba kitas ypatybes. Savo meilę mokytojas liaudžiai teparodys, kada jie taps tikru liaudies sargu ir gynėju, semper et ubique (visumet ir viur), vadinas, kada mokytojaus durys nesidarys nė vienam žmogui, ir kada mokytojas netingės lankyti savo varguolių tautiečių. Tuo pažinsime ir sąlygas, kuriose tenka gyventi mūsų broliams ir išmoksime juos mylėti ir užjausti. Reikia mesti į šalį puikybė ir nesigirti vien mokytojaus vardu, bet papuošti jis gerais prakilniais darbais! Liaudis gi jau dabar turi pamesti blogąsias apie mokytoją ir mokyklą nuomones, o jų vietoje pamylėti tikrą šviesą, švietimo įstaigas ir jo platintojus mokytojus, kartu neužmiršti, kad daugeliui mokytojų, liaudies naudai dirbančių, reikia elgėtiškas gyvenimas gyventi. Liūdna ir skaudu, kad iš sunkaus darbo ir prakaito duonos negalima valgyti… Už gerą mokėk geru!
Reikia turėti vilties, jog laisvosios Lietuvos gyvenime mokytojai bus tinkamai įvertinti ir tinkamai atlyginti. Graikų priežodis „Kurį dievai baudžia, tą mokytojomu skiria“ Lietuvoje neturi būti vartojamas.
Berželis svyruonėlis.
Veprių pradžios mokykla (nuot. http://www.vepriuvid.lt/index.php/apie-mokykla/istorija )
Šaltinis: Tamošaitis, A (1918, Rugsėjo 7). Mokytojams ir tėvams. Lietuvos aidas 84 (132), p. 2. [žiūrėta 2018-08-02] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66563&seqNr=2