1918 m. sausio 16 d. | Gabrielė Petkevičaitė-Bitė | Dienoraštis: Pasakojo ilgą pasaką apie „plennikų“ pagavimą
Išnešus man jam vaistų, ėmė kalbėti, kaip žmonės „plennikų“ nekenčia, kaip džiaugiasi, kada vokiečiai juos sugauna. Pasakojo ilgą pasaką apie „plennikų“ pagavimą kaži kur už Linkuvos, Kizerių dvare. Ir jutau, jog visos tos istorijos sekamos tik tam, kad pasisektų iš manęs ištraukti „plennikams“ nepalankų žodelį.
Nepaleidžia manęs nujautimas, kad „plennikai“ [karo belaisviai] mano, jog vokiečių kareiviai yra čia apgyvendinami vien tik dėl manęs… Ir užtai jie tikrai nori man keršyti.
Pirmiausia, mūsų nuomininkas man kelis kartus jau šnibždėjo, kad, nors mūsų namuose pilna vokiečių, „plennikai“ vis dėlto pas jį pamiškėj lankęsi ir vis dejuoją.
– Nereikėjo mums jos pulti…
Mane gynęs puolimo laiku „plennikas“ Adomas vis kalbąs:
– Aš jiems iš karto sakiau: tokio žmogaus nejudinkite!.. Neklausė… dabar ir turi…
Paskui, kai pirmieji vokiečiai nuo mūsų važiavo, tuoj pribuvo „plennikų“ šnipas teirautis, ar jau iš tikrųjų nebebūsią pas mus kareivių. Atėjo, neva siūlydamas batus, ar nenupirktų kas iš jo.
Dabar, kada pasklido gandas, kad tie antrieji kareiviai trauksis, tas pats šnipas vėl prisistatė. Prašo motinai vaistų, o išėjęs iš manęs, klausinėja tarnaičių:
– Kada jūsų kareiviai išeis? Ar ilgai ketina dar būti?
Išnešus man jam vaistų, ėmė kalbėti, kaip žmonės „plennikų“ nekenčia, kaip džiaugiasi, kada vokiečiai juos sugauna. Pasakojo ilgą pasaką apie „plennikų“ pagavimą kaži kur už Linkuvos, Kizerių dvare. Ir jutau, jog visos tos istorijos sekamos tik tam, kad pasisektų iš manęs ištraukti „plennikams“ nepalankų žodelį.
Tylėjau lyg vandenį burnoj laikydama.
– Baisiausias tai Adomas! – pridūrė dar išeidamas. O tarnaitės pasakojo, jog kaip tik Adomas nenorėjęs manęs pulti.
O šis mane kamantinėjęs žmogutis – ne nuo šios dienos išgarsėjęs vagilius. Turi vos penkias žemės dešimtines, o vaikščioja dabar pasipuošęs kaip miesto puikorėlis. Batai iš geriausios odos, aukštais aulais, gražiai nujuodinti žvilga. Pats gyrėsi tarnaitėms mokėjęs už juos 60 rublių. Kepurė miestiška, geros gelumbės, švarkas, kelnės, šerpė – viskas brangu, spindi, nauja.
Kareiviai, tiesa, dabar iš daug vietų iškeliami. Kaip tik kur kareiviai pajudinami, tas ponaitis tuoj prisistato pas mane, motinai vaistų prašydamas, ir seka pasakas apie „plennikus“…
—-
Šaltinis: Gabrielė Petkevičaitė – Bitė, Karo meto dienoraštis III tomas. Panevėžs, 2008 m., p. 206-207.