1918 m. sausio 17 d. | Juozas Pajaujis | Laisvės belaukiant

 

Plačiai pasklido po Lietuvą laisvės gandai. Kiekvienas, kurs tik sugeba pažvelgti toliau per savo asmens reikalus, nekantriai lauke nebe žodžių, bet faktų, žiūri neramiu žvilgsniu į politikinį orizontą. Kas jautė ilgus, ilgus metus carizmo leteną, svetimos šalies-pamotės globą, – ilgisi laisvės savo krašte ir siekia jos, lyg augalas saulės spindulėlio. Bet milžinas karas tebelaiko aprėpęs pasaulį, o su juo ir Lietuvą, geležiniais savo nagais. Tebebunda dar armotos Flandrijos laukuose ir žmonijos siela tebesikamuoja kovoje su egoizmo ir godumo principais.

Tačiau karo galas, nors sunkiais, bet sparčiais žingsniais artinasi. Tuomet, ir gal tik tuomet, turės išaušti rytas ir mūsų nukankintajai tėvynei.

Kiekviena kariaujančiųjų tautų prie karo pabaigos apskaito savo aukas, saikuoja savo sūnų išlietą kraują ir vertina jų nuveiktus darbus: kad atsižiūrint į tai atsitiesus su kitomis tautomis.

Mūsų vyrai taip pat liejo kraują, tik ne už savo tėvynės gerovę ir laisvę, bet varyte varomi guldė galvas už svetimos šalies prispaudėjos reikalus! Jeigu šis karas turi baigtis teisybei pergalinti, tai mūsų kraštui gavus laisvės, turės būti pašalinta ir toji didžių didžiausia skriauda. Ir ta laisvė priklauso mums lygiai, kaip ir kitoms tautoms.

Nerasi visame pasaulyje kito tokio kampelio, kur svetimos valdžios despotizmas būtų tiek prikamavęs kraštą, kaip Lietuvoje. Tad jei laisvės spinduliai turi švysterėti tautoms – mums ji privalo pirmiausiai. Laisvės šaukia ne tik mūsų žmonės – pati žemė suardyta šovinių groviais dejuodama šaukia laisvės, kad galėtų vietoje griuvėsiais gulinčių kaimų ir miestelių pakilti naujas gyvenimas ir nauja gyvybė pražydėti.
Visų mūsų vienas troškimas tegali būti – atgauti krašto nepriklausomybė. Lai vargai ir reikalai šių dienų neužtemdina to tikslo prieš mūsų akis. Šių dienų vargai buvę praeis, o sąlygos, kuriosna pateks mūsų kraštas po karo, ilgiems amžiams nulems visą mūsų būtį.

Plačioji Lietuvos visuomenė šių dienų sąlygose ne daug tegali dalyvauti politikos gyvenime. Betgi tepasklysta idėja, troškimas gyvos, nepriklausomos Lietuvos po visą kraštą, tesujungia jis miesto bei dvaro rūmus ir sodžiaus pirkias, – o būsime tuomet stiprūs jau visi vienu siekimu. Tuomet įsitikins ir mūsų kaimynai ir pasaulis, kad Lietuva nėra tai neapsisprendęs teritorijos gabalas; šią valandą mes turime išrodyti, kad mūsų tauta gyva yra ir sugebės sudaryti savo valstybę.

Nors šiandien Lietuva yra karo išvarginta, tačiau, tapus laisva ir atsistojus ant kojų, ji gali įsigyti nemažos reikšmės. Tada ir kaimynams bus svarbu palaikyti su Lietuva artimi ir abiem pusėm naudingi santykiai.

Galime tikėtis, kad jie įžiūrės tatai jau dabar ir bevelys turėti šalia save ateityje laisvą ir palankią sau tautą. J. P-jis.

Šaltinis: Pajaujis, J (1918, Sausio 15). Laisvės belaukiant. Lietuvos Aidas (8 (56)), p. 1. [žiūrėta 2018-01-14] Prieiga internete http://www.epaveldas.lt/vbspi/content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66471_1&mc=N1