1918 m. sausio 17 d. | Lietuvos klausimas taikos tarybose

Trockis sutiktų pripažinti esamuosius užimtuose kraštuose tautos atstovybės organus laikinomis įstaigomis, jeigu krašte nebūtų svetimos kariuomenės. Tuomet jis pripažintų toms atstovybėms teisės pravesti reikalaujamąjį plebiscitą.

Komisija teritorijos (užimtų kraštų) klausimams rišti susirinko sausio m. 11 ir 12 d. ir atliko tris ilgus posėdžius. Išpradžių buvo sutarta, kad, padarius taiką, liaujasi tarp kariaujančių valstybių karo stovis. Toliau tariantis sutiko, kad abi pusi principe vienodai turi pasitraukti iš užimtųjų kraštų.

Tuomet buvo iškeltas klausimas, kada turi kariuomenė pasitraukti iš užimtųjų kraštų. Vokiečiai pasiūlė pasitraukti tuomet, kai rusai po padarytai taikai paleis savo kariuomenę. Trockis gi išreiškė pageidavimą, kad būtų pasitraukta iš užimtųjų kraštų, kai abi pusi nusiginkluos. Nurodžius valstybės sekretoriui Kuhlmenui, jog tuo būdu pasitraukimas iš užimtųjų kraštų užitęstų ligi visuotinos taikos, tarybos del šito punkto buvo pertrauktos. Toliau buvo svarstomas klausimas, iš kokios užimtųjų kraštų dalies reikią pasitraukti.

Valstybės sekretorius Kuhlmanas taip išvedžiojo: Kaip tatai aišku iš žodžio prasmės, <pasitraukti> tenka iš tų užimtųjų kraštų, kurie dar yra tos valstybės dalimi, su kuria daroma taika. Iš tų kraštų kurie, darant taiką, yra jau paliovę būti tos valstybės dalimi, netenka pasitraukti. Todėl vertėtų patyrinėti, kurie užimtųjų kraštų, darant taiką, gali būti laikomi per Rusijos valstybės dalis. Vartojant apsisprendimo teisę vienoje dalyje mūsų užimtųjų kraštų, yra susidarę atstovybės, de facto įgaliotos to krašto tautoms atstovauti. Tos įstaigos yra pareiškę savo apsisprendimą ir tuo būdu tie kraštai negali būti laikomi priklausomais Rusijos valstybę senosiose jos sienose.

Į tai Trockis pasakė: mes negalime kitaip pripažinti apsisprendimo principo, kaip tik pačioms tautoms, o ne kai kuriems privilegijuotiems apsisprendžiant. Mes turime atmesti vokiečių delegacijos pirmininko samprotavimą, būk tautų valia užimtuose kraštuose būsianti išsireiškusi per įgaliotuosius organus. Nes tie ištikrųjų įgaliotieji organai negali sakytis susidarę mūsų skelbiamais principais.

Del to kilo ilgų ginčų Valstybės sekretorius Kuhlmanas išrodinėjo, kad esantieji jau valstybiniai organizmai turi teisės pasireikšti, kokiais pamatais turėtų būti tvarkoma jų būtis. Tuo būdu galinti atstovybės įstaiga išreikšti tikrąją tos tautos žymios daugumos valią, paskelbdama krašto savarankiškumą ir apibūdindama apsisprendimo teisės pritaikinimą. Čionai Kuhlmanas nurodė į Suomiją ir Ukrainą, kurios susikūrė remdamosios tokiais principais, kaip vokiečiai skelbia ir kurioms Petrapilio valdžia pripažino savarankiškumą.

Trockis išvedžiojo priešingai: Suomija nebuvo užimta priešininko kariuomenės. Suomių tautos valia išsireiškė tokiu būdu, kuris galima ir reikia vadinti demokratiniu. Mes iš savo pusės negalėjome nė kiek kliudyti, kad toji valia būtų versta darbu.

Del Ukrainos reikia pasakyti, kad tenai nebuvo ligi šiol pavestas demokratinio apsisprendimo principas. Bet kadangi Ukraina nėra užimta priešininko kariuomenės, o rusų kariuomenė be jokių sunkenybių pasitrauksianti iš Ukrainos, todėl nematyti kliūčių įvykinti ukrainiečių tautos apsisprendimą, pripažįstant nepriklausomą Ukrainos respubliką.

Tariantis toliau, valstybės sekretorius Kuhlmanas darė tokių išvedimų iš Trockio kalbos: Trockis sutiktų pripažinti esamuosius užimtuose kraštuose tautos atstovybės organus laikinomis įstaigomis, jeigu krašte nebūtų svetimos kariuomenės. Tuomet jis pripažintų toms atstovybėms teisės pravesti reikalaujamąjį plebiscitą.

Trockis atsakė į tai, jog seimų miesto valdybų ir kitų įstaigų pareiškimai gali būti laikomi per žymios gyventojų dalies pareiškimus; tačiau iš to išeina tikrai, kad toji tauta yra nepatenkinta savo valstybiniu stoviu. Todel reikalinga esą pravesti plebiscitas (atsiklausti visų gyventojų); o kad gyventojų apsisprendimas būtų visiškai liuosas, reikia pirmiausiai sudaryti tinkamas tam organas.

Tolimesniame tarybų bėgyje Trockis tvirtino, kad esą priešingumo tarp vidurinių valstybių pareiškimo 1917 m. gruodž. m. 25 d. ir punkto 1 ir 2 1917 m. gruodžio 27 d. pareiškimo. Valstybės sekretorius Kuhlmanas, atsakydamas į tai pabrėžė, kad abu tuodu dokumentu buvo paruoštu remiantis-ta pačia politika, kurią pažymėjo valstybės kancleris savo prakalboje reichstage. Vokietija mananti vesti savo politiką su Lenkija, Lietuva ir Kuršu atsižiūrėdama tautų apsisprendimo. Be to valstybės sekretorius nurodęs, jog tos dalys Rusijos, kurios nori nuo jos atsiskirti, gali jau dabar per esamuosius savo visuomenės organus išreikšti savo norą ir tvarkyti savo ateitį, kaip jos išrastatai per gerą ir tinkamą. Jeigu taip besitvarkant kiltų ribų klausimas, tai tie kraštai taip pat turėtų teisės jį rišti.

Toliau sekė Trockio paklausimas, delko gi nėra užimtųjų kraštų atstovų taikos tarybose Lietuvos Brastoje ir ligi ginčai del to, kaip turi būti atliktas tautų apsisprendimas. Rusų delegacija formulavo savo pažiūrą į užimtuosius kraštus ir padavė keturis punktus del kurių turėtų susitarti rusai ir vokiečiai šiame klausime. (Tų punktų žiūr. <L. A.> Nr. 7 <Paskutinėse žiniose>).

Rusų delegacija iš savo pusės pasiūlo taip išrišti tuos tris klausimus.

Prie punkto 1-mo
Del teritorijos ir apsisprendimo teisės sprendžia visa tauta, o ne toji dalis, kuri yra užimta, kaip to nori 1917 m. gruodžio 27 d. vokiečių pasiūlymo 2. Todel rusų valdžia pati pirmoji duoda teisės drauge apsispręsti taip pat toms tautoms dalims, kurios negyvena užimtame krašte. Rusija pasižada nei tarpiškai, nei betarpiškai neversti tų kraštų pasirinkti sau tokią ar kitokią valdymosi formą, nevaržyti jų nepriklausomybės jokiomis muito ar kariuomenės konvencijomis, daromomis prieš susikursiant galutinai toms tautoms tautų apsisprendimo teise sekant.

Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos valdžia iš savo pusės turi patvirtinti, kad jos visiškai nemano prikergti užimtųjų buvusios Rusijos valstybės kraštų prie Vokietijos ar Austrijos-Vengrijos, neigi nori praplatinti savo valstybių ribas į tųjų kraštų žemes.
Drauge jos turi pasižadėti neversti tų kraytų pasirinkti tokią ar kitokią valdymosi formą, ir nevaržyti jų nepriklausomybės kokiomis nors muito ar kariuomenės konvencijomis, daromomis prieš galutiną susikūrimą tų kraštų, remiantis apsisprendimo teise.

prie punkto2-ro
Užimtųjų kraštų likimą lemia patys tie kraštai apsispręsdami. Jiems tatai atliekant, turi būti duota visiška politikinė liuosybė ir neturi būti jokios svetimos priespaudos. Todel apsisprendimas turi būti atliktas atsitraukus svetimai kariuomenei ir sugrįžus pabėgėliams, bei išvažiavusiems prieš karą gyventojams.

Laikas kuomet turi būti atitraukta kariuomenė, bus paskirtas tam tikros komisijos, atsižiūrint į gabenimo, maitinimo ir kitus klausimus, kurie rišasi su sąlygomis dar nepabaigto pasaulinio karo.

Daboti tvarkos ir teisės tuose kraštuose apsisprendimo metu turi tos tautos kariuomenė ir vietinė milicija. Pabėgėliams, išvežtiems nuo karo pradžios, turi būti leista ir palengvinta sugrįžti namon.

prie punkto 3-čio
Nuo taikos pasirašymo ligi to laiko, kol tie kraštai susikurs atskirą valstybę, vietinius reikalus, pinigyną ir t. t. valdo laikinė įstaiga, kurią sudaro susitarę visos partijos, gyvavusios tautoje prieš karą ir per karą.

prie punkto 4-to
Tų kraštų valstybinis stovis ir valdymosi forma turi būti galutinai nuspręsta visuotiniu plebiscitu (atsiklausiant visų gyventojų).
Taikos konferencijos darbui pagreitinti rusų delegacija mano esant labai svarbu, kad vokiečių ir austrų-vengrų delegacija duotų pilną ir aiškų atsakymą į čion iškeltuosius klausimus.

Tuomet paprašė žodžio generolas Hoffmann ir taip kalbėjo: <Aš turiu pirmiausia protestuoti prieš šito pasiūlymo toną. Rusš delegacija taip kalba su mumis, lyg ji būtų mus nugalėjusi ir būtų užėmusi. Aš norėčiau nurodyti, kad yra priešingai; vokiečių kariuomenė stovi jūsų žemejei. Toliau aš galiu tvirtinti, kad rusų delegacija reikalauja pritaikinti apsisprendimo teisę užimtuose kraštuose tokiu būdu ir tokioje formoje, kaip ji to nėra dariusi savo žemėje. Jūsų valdžia yra paremta tiktai galia, kuri laiko prislėgusi visus kitaip manančius. Kiekvienas, kurs kitaip mano, yra laikomas per revoliucijos priešininką ir buržuju. Tam mano tvirtinimui paremti aš nurodysiu tik du pavyzdžiu.

Gruodžio m. 30 ir 31 d.naktį buvo durtuvais ir kulkosvaidžiais išvaikytas pirmas baltarusių kongresas, kursai reikalavo apsisprendimo teisės baltarusių tautai.

Kai Ukraina norėjo pasinaudoti apsisprendimo teise, Petrapilio valdžia pastatė ultimatumą ir norėjo įvykinti savo valią ginklų galia.
Kiek man yra žinoma iš bevielių telegramų, tarpusavio karas tebeeina. Taip ištiesų bolševikų valdžia pritaiko apsisprendimo teisę. Todel vyriausioji vokiečių kariuomenės valdžia nesutinka, kad rusai kištųsi į užimtųjų kraštų klausimo rišimą. Užimtųjų kraštų tautos yra jau mums aiškiai, pareiškusios norą atsiskirti nuo Rusijos.

1917 m. rugsėjo m. 21 d. Kuršo konferencija, kuri aiškiai sakėsi atstovaujanti visus Kuršo gyventojus, prašė Vokietijos valstybės globos.

1917 m. gruodžio m. 16 d. Lietuvos Taryba, kuri savo krašte ir užsienyje yra pripažinta per vienatinę lietuvių tautos atstovybę, pareiškė norą petraukti visus valstybinius ryšius, kurie ją rišo ligi šiol su kitomis tautomis.

Gruodžio m. 27 d. Rygos miesto atstovų susirinkimas pasiuntė vokiečių valstybei taip pat panašų prašymą. Prie to prašymo prisidėjo Rygos pirklių sąjunga, didžioji gildija, valstiečių atstovai ir 70 Rygos draugijų. Galop 1917 m. gruodžio m. Ezelio, Dago ir Moono salų gyventojų dvarininkų, valstiečių ir miestiečių atstovai įvairiuose pareiškimuose pasisakė petraukią ligi šiol buvusius ryšius.

Ir del valdymo technikos priežasčių turi vyriausioji vokiečių kariuomenės valdžia atsisakyti pasitraukti iš Kuršo, Lietuvos, Rygos ir užimtųjų salų Rygos įlankoje.

Visi šitie kraštai neturi savo valdymosi organų; nėra: nėra teismų, teisių vykinamųjų organų, geležinkelių, telegrafų, paštų. Visa tai yra vokiečių rankose ir vokiečių atliekama. Tie kraštai negali taip pat greitu laiku sudaryti savo kariuomenės ar milicijos, neturėdami tam tinkamų organų.

Toliau kalba valstybės sekretorius Kuhlmanas: Aš turiu pranešti, kad mes negalime čionai šiaip ar taip atsakyti į paduotą raštu rusų delegacijos pareiškimą. Palikdamas atsakymą tolimesniam laikui, aš noriu čionai pasakyti savo asmenišką nuomonę. Siūlomas rusų <modus procedendi> t. y., tokis tarimosi būdas, kad delegacijos įteiktų viena kitai formuluotus reikalavimus raštu, negali pagreitinti taikos tarybų. Jeigu gi tie raštai bus panašūs šiandieniniam, tai jie tikrai nepadės tarybų pasisekimui. Aš manau, kad būtų geriau tartis taip, kaip vakar buvome pradėję, būtent, aptarti visą, kas yra, ir tik susitarus užrašyti kas sutarta.

Bet kadangi rusų delegacija šiandieniniu savo pasiūlymu imasi kitokio būdo, tai aš patariu pertraukti posėdį, kad sąjungininkai galėtų tarpu savęs pasitarti.

Į tai Trockis: Mes, žinoma, nenorime kliudyti taryboms technikos žvilgsniu. Jeigu priešingoji partija mano, kad dar neatėjęs laikas įteikti raštu formuluotos sąlygos, tai mes galime atsiimti savo pasiūlymą, pasilikdami sau teisės tolimesniame tarybų bėgyje grįžti prie mūsų pareiškimo ar prie kurios nors jo dalies. Tačiau mes neprimetame priešininko partijai, kad ji panašiai turėtų į klausimą žiūrėti.
Valstybės sekretorius Kuhlman: To pasiūlymo aš negaliu priimti. Būtų nepageidaujama, kad turint vienai pusei išdirbtą ir formuluotą pasiūlymą, nebūtų jo kitoje pusėje. Todel aš laikausi savo nuomonės, kad sąjungininkai turi pasitarti, kaip jie privalo žiūrėti į naujai susidariusį stovį.

Tuomet posėdis buvo pertauktas. Naujas posėdis tęsti nebuvo paskirtas.

Leon Trotsky Brest Litovske, 1918 m.

—

Šaltinis: Lietuvos Aidas, 1918 m. sausio 17 d., nr. 8 (56), p. 2.
http://www.epaveldas.lt/