1918 m. sausio 19 d. | Wilhelm Kahmann | Teorija ir praktika

Dar baisesnę velnio dovaną rusai nori įbrukti lietuviams, kardami jiems visuotinį gyventojų nubalsavimą. Kad rusai taip atkakliai nenori pripažinti Lietuvos Tarybos vyriausiąja, lietuvių tautos išrinkta vyresnybe, kuria pasitiki gyventojai, čia yra kaltas jų vaikiškas prisikabinimas prie savo paskelbtų dėsnių, kurie reikalauja gyventojų nubalsavimo.

Derybos Lietuvos Brastoje eina toliau, nors ligi šiol jos nėra suteikusios jokių didesnių praktikos išdavinių. Ne vidurio valdijų atstovų nenusileidimas kaltas, o rusų. Rusų delegacija laikosi įsikabinusi į siaurą liniją savo teorijų ir į kažin kokio mokslo dėsnius, ir laikosi visa to kuo atkakliausiai visuose mažmožiuose. Visai kitaip elgiasi vidurio valdijų atstovai: jie remiasi plačiu gyvos tikrenybės pamatu. Remdamiesi šituo pamatu, jie, sulig reikalo, gali savo sąlygas kiek atmainyti arba taikytis prie antrosios pusės pasiūlymų, užsileisdami tiek, kiek vien leidžia karo reikalas. Kada rusų atstovai, norėdami tikrai susitaikyti, sutiks iš savo teorijos debesų nusileisti žemėn į tikrenybės klonį, tada bus galima su jais sulygti.

Iki šiol derybos tepavyko tiktai tiek, kad vyriausieji ginčijamieji klausimai liko nustatyti keturiais punktais, sulig vidurio valdijų pasiūlymo. Pirmasis punktas liečia klausimą, ar apsisprendimo teisė pridera ištisoms tautoms, ar ir tautų dalims. Bet tas klausimas ne tokis svarbus, kadangi Lietuva, o taip pat Kuršas ir Lenkija, kiekviena sudaro po tautinę vienatą, kuri gali vykinti apsisprendimo teisę.

Trockis labai svarbiu laiko antrąjį punktą, kuris kalba apie pašalinimą kariuomenės iš užimtojo krašto. Bet Trockio reikalavimas visiškai atimti iš čia kariuomenę tai šaliai anaiptol nebūtų pravartus. Nes tąsyk, kaip jau ir tarybose buvo nurodyta, čia atsirastų tuštumos, kurioje gyvenimas negalėtų tarpti. Vadinasi, visi gaivalai, kurie užtikrins visuomenės ir pavienių asmenų gyvenimą, iš tos šalies būtų atimti. Nė vienas išmintingas lietuvis nenorės, kad toje šalyje nepaliktų bent tiek kariuomenės, kiek jos reikia išlaikyti čia tvarkai ir prižiūrėti šalies technikos įstaigoms. Taigi nė lietuviai nenorės, kad šitame punkte vokiečiai rusams dar daugiau nuleistų. Ar lietuviams tatai patinka, ar ne, bet taip iš tiesų yra, kad iš susisiekimo įtaisų bei tvarkos organų nieko nėra lietuvių rankose. Visas viešasis gyvenimas yra dabar pritaikytas prie karo stovio, todėl, ir labiausiai norint, čia taip greitai negalima visa ko pertaisyti. Šitas klausimas yra susimezgęs su vokiečių tvirtinimu trečiajame punkte, kuriuo yra nuspręsta valdyman priimti vis daugiau ir daugiau šalies gyventojų. Iš kur gi Lietuva susyk gautų tiek žmonių, kurie būtų tinkami užimti valdininkų vietoms ir mokėtų taip darbuotis, kaip reikia šalies gyventojų gerovei. Ypač dar tokiame sunkiame laike, kokis šitas yra pereinamasis laikas iš karo į taiką. Rusų vyriausybė prieš karą nedavė išsiplėtoti lietuvių valdininkų luomui. Nors daugelis užsienyje gyvenančių lietuvių ir norėtų pagrįžti tėvynėn, tačiau, vakaruose tebesitęsiant karui, jiems to nebus galima leisti. Be to, daugumas jų nėra tam nė išsilavinę ir nepažinsta dabartinio tėvynės padėjimo. Vieni geri norai čia nieko nepadės. Valdininkui reikia ilgo prityrimo, tada tiktai jisai tegali iš lengvo kopti aukštesnin laiptan, o jo vieton stoti kitas. Jei Trockis mano, kad galima susitarti dėl visuomenės gyvenimo ir dėl pereinamojo gyvenimo iš karo taikon, tatai teorijoje visai sutinka, bet praktikoje lietuviams iš to būtų tiktai pragaištis. Jau visai kas kita, kada vokiečiai priims valdyman šio krašto žmonių ir juos pamokins, kaip kas valdant yra atliekama. Tai yra tas kelias, kuriuo lietuviai gali prieiti prie savo tikslo. Vokiečiai gi tatai apsiima daryti: tatai matyti iš jų paskelbimo.

Dar baisesnę velnio dovaną rusai nori įbrukti lietuviams, kardami jiems visuotinį gyventojų nubalsavimą. Kad rusai taip atkakliai nenori pripažinti Lietuvos Tarybos vyriausiąja, lietuvių tautos išrinkta vyresnybe, kuria pasitiki gyventojai, čia yra kaltas jų vaikiškas prisikabinimas prie savo paskelbtų dėsnių, kurie reikalauja gyventojų nubalsavimo. Bet ar lietuviams būtų naudos iš tokio nubalsavimo? Ar prisilaikant tokio dėsnio nepasidarytų pavojus lietuvių ateičiai? Nusimanantieji apie tuos dalykus lietuviai jau seniai yra atmetę visuotinį gyventojų nubalsavimą. Lietuviai mato pavojų Lietuvos valdijai tame, kad balsuojant lenkai be abejo balsuotų prieš Lietuvos valdijos atstatymą. Taipo jau nėra tikra, už ką balsuotų žydai. Ir didi pačių lietuvių dalis taip pat nėra dar pribrendusi spręsti tautos teisių klausimams. Šitą dalyką pabrėžia Lietuvos Aidas šeštame savo numeryje, kuriame tokį visuotiną balsavimą griežtai atmeta. Bet kai kurie sluoksniai yra apimti demokratinių rusų idėjų ir manosi pavojų pašalinsią sušaukimu steigiamojo susirinkimo, kuris privalėsiąs nutarti, kokis turįs būti to krašto surėdymas ateityje. Bet ar rinkimams į steigiamąjį seimą nėra tokio jau pavojaus, kaip ir vykinant visuotinį gyventojų balsavimą? Ar lenkai neišrinks tiktai lenkų atstovais, o žydai žydus? Ar tokiu būdu galutinė išgava nebus tokia jau, kaip ir vykinant visuotinis nubalsavimas? Aišku, jog rusų sumanymai yra gražūs; ir vienai kitai šaliai jie rasi atitiktų, bet jie netinka Lietuvai, kame yra ypatingų sąlygų. Reikės surasti vidutinis kelias, kaip tatai yra patarę vidurio valdijų atstovai. Jei abiejose pusėse bus pakankamai gero noro, tokis kelias bus galima surasti.

Lietuviai dabar privalėtų stengtis nesiduoti apsukti galvas Trockio sumanymams ir neužmiršti tikrųjų krašto reikalų.
Nereikia manyti, kad visa rusų tauta eina už Trockio teorijas ir yra pasiryžusi jas griežtai ginti. Rusų tautos ūpo žinovai tvirtina, kad piliečių sluoksniai ir protingesnieji demokratai labai esą užpykę dėl tokių aštrių dėsnių, kurie pagalios gali privesti prie to, kad nuo Rusijos ne kiek teliksią, kadangi Ukraina ir Suomija tapo nepriklausomos, o ir vakarų paribio tautos nuo Rusijos atsisakiusios. Pagalios nereikia manyti, jog Trockis tokis kvailas, kad jisai vien dėl gražių lietuvaičių akučių, kaipo liūtas, grumiasi už savo dėsnius, bet jisai mat nori Rusijai laimėti dar tiek, kiek galima. Tie verpetai, kurių atsirastų, griežtai vykinant tas jo teorijas Lietuvoje, galėtų pagalios duoti progos įsikišti rusams ir galėtų atsitikti taip, kad visas tas darbas lietuviams galėtų išeiti blogan galan.

Trockis, 1918 m.

—

Šaltinis: Kahmann, W (1918, Sausio 19). Teorija ir praktika. Dabartis (9), p. 1-2.  Prieiga internete [žiūrėta 2018-01-19]:

http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23943&seqNr=1
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23943&seqNr=2