1918 m. sausio 24 d. | Stasys Podžiūnas | Bažnytinis giedojimas

Žiūrint į kultūringą pasaulį ir į jo susitvarkymą, randu labai reikalingu daiktu pakelti visuomenėje mūsų  bažnytinį giedojimą.

Kiek tai jėgos, kiek dailės, kai žmonės susibūrę į krūvą, visi dėl vieno tikslo, vienos minties, išreiškia maldą giesme. Kad ta dailė galėtų viešpatauti mūsų bažnyčiose, manau abejojimo nėra, nes ji yra jau panaši buvusi. Prieš keliolika metų atgal būdavo prie bažnyčių užlaikomas <kantorius>. Jis vesdavo, visa minia jam pritardavo. Toks nelygus susidėjimas nuslopindavo malodiją ir išeidavo kažin koks užimas. Atsiradus J. Naujalio <Giesmynui>, įėjo paprotin giedoti tos pačios giesmės chorais (keturiais balsais). Žmonės čia jau pritarti nebegali ir bažnyčia pasitenkina prie vargonų keliais giedoriais. Iš pradžių dar šiaip taip, bet tas <choras> nepastovus; po  trumpo laiko giedorių skaičius sumažėja ir belieka vėl <kantorius>; bet minia nuo giedojimo jau atpratinta ir pritarti drovis. Ligi šiol begalo sunku būdavo vienodai sugiedoti ir dėlei teksto. Sumodernizuotam tekstui, vienodumo dėlei reikėtų ir gaida pritaikinti. Tą atlikti geriausiai galėtų <Bažnytinio Giesmyno> autorius.

Kad mūsų tėvynės bažnyčiose įvyktų gražūs giedojimai, tokias giesmes, kaip „Pulkim ant kelių“, <Tegul bus pag>. „Suplikacijas“ ir net mišių metu žmonės privalėtų giedoti visa minia, ir ne „turavojant“, bet unisonu, vienu balsu. Iš karto tas greitai nesiduos įvesti, nes žmonės mėgsta sekti – pritarti, bet norint turėti gražų ir tikrą bažnytinį giedojimą, privalytume giedoti unisonu.

Stasys Podžiūnas

Šaltinis: Bažnytinis giedojimas. (1918, sausio 24). Lietuvos Aidas 11 (59), p. 3. [žiūrėta 2018-01-25].

Prieiga internete:

http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66468_3