1918 m. sausio 24 d. | Vilius Storosta-Vydūnas | Naujon kultūron nauju keliu

Visas prigimtas noras protintis ir lavintis, ruoštis tikriausiam žmogaus uždaviniui – mokyklose yra tiesiog naikinamas; ir pasilieka pagaliau tik troškimas ko nors įgyti, išėjus mokyklą. Ir gerai įsižiūrėję į tuos Europos vakarų kultūros žmones, kurie užima svarbias vietas kitų tarpe, ne retai pastebėsime, jog juose nėra daug likę tikrojo žmoniškumo. Juose yra kažin kas užaugęs ir padidėjęs, tik ne gyvasis žmogus.

Paprastai manoma, kad kultūron einama mokslais. Ir nėra tai neteisinga. Žmogus žmogų kūltūrina. Bet taipo pat daro tai ir gyvenimas, jeigu jis turi žinomiškumo reikšmės.

Tik nereikėtų pamiršti, kad žmogus žengia tolyn savo žmoniškosios esybės vedamas. Todėl žmogus nori pasitobulinti visuose savo apsireiškimuose, pradedant nuo kūno judėjimų ir baigiant dvasios reiškimusi žinijoje, mene, doroje.

Pamatinis žmogaus noras yra tas: į gyvenimą įnešti savo žmoniškoji esybė su visais jos galėjimais ir tuo būdu užimti vyriausioji vieta visoj gyvatoje.

Čia žmogui būtent pridera galybė. Ir tik apsirikdamas sukrikęs ieško jis brutalizmo ir barbarizmo galybės. Tuo tarpu jam pridera toji galybė, kuri visa šelpia, saugoja, tvirtina, kas tik nori tarpti, kas tiesiasi tobulybėn. Žmoniškumas yra visame pasaulyje, kiek tat yra žinoma paprastam žmogui, prakilniausia ir galingiausia jėga.

Bet jai auginti senosios kultūros mokyklos ar yra tinkamos? Jų sistema yra šiandien plačiai išaugusi. Ir aukščiausiuose jos laipsniuose matyti, kad ji šiek tiek atitinka žmonių linkimus, norus, pasimėgimus. Bet nėra ji tokia apačioje. Tai parodo jau kad ir šis vienas dalykas: nešti vaikams didesnio džiaugsmo, kaip kad jie paleidžiami keliomis valandoms iš mokyklos. Mokykla, kokia ji šiandien yra, ir mokinių ir mokytojų yra jaučiama, kaip <kankykla>. O tat yra dalykas, kurio turėtų užtekti išrodymui, jog čia yra ko nesveika, netinkama, nežmoniška tose įstaigose.

Visas prigimtas noras protintis ir lavintis, ruoštis tikriausiam žmogaus uždaviniui – mokyklose yra tiesiog naikinamas; ir pasilieka pagaliau tik troškimas ko nors įgyti, išėjus mokyklą. Ir gerai įsižiūrėję į tuos Europos vakarų kultūros žmones, kurie užima svarbias vietas kitų tarpe, ne retai pastebėsime, jog juose nėra daug likę tikrojo žmoniškumo. Juose yra kažin kas užaugęs ir padidėjęs, tik ne gyvasis žmogus.

Tokio vaisiaus reikėtų būtinai vengti Lietuvoj dabar taisant savo mokyklas ir dedant pamatą visai protinimo ir auklėjimo sistemai.

Jau seniau yra mėginama įvesti į mokyklas šiokio tokio pasidarbavimo. Bet man rodos, to neužtenka. Gal kitur, kaip antai Amerikoj, iš kur tat ir kilo, jau ko daugiau yra pasiekta. Tik to nesužinojęs ir negaliu nieko apie tai pasakyti.

Todėl noriu čia trumpai išdėstyti, kas man rodosi yra būtina Lietuvai, kai klausimas kasdien svarbėja, kokiu keliu mes savo kultūron žengsime.

Vyriausias principas tada turi būti tas, kad viešasis protinimas (mokymas) ir auklėjimas naudotųsi pačiu pažangos akstinu žmoguje, tai yra ta galia, kuri kiekvieną žmogų veda tobulybėn. Tos išimtys, kurios rodo, jog taip nėra kiekviename žmoguje, čia negali būti atbojamos.

Toliau svarbu tai, kad kiekvienas žmogus pasiliktų sąryšiuose su gyvenimu, kuriame jis randa dėti pajėgas ir jame apsireikšti. Žmogus tampa žmoniškesnis, jeigu jam juo anksčiau pasidaro galima pačiame gyvenime dalyvauti.

Paprastos Europos mokyklos paima vaiką ir laiko jį ilgus metus, tarsi ištrauktą iš pasaulio, ir jį tik tada atiduoda gyvenimui, kai jis tariamas esąs priruoštas. O tai yra apsirikimas.

Todėl manau, kad reikėtų protinimas ir auklėjimas taip tvarkyti, kad pradedamoji  mokykla priimtų vaikus visų pirma jiems tepabaigus 7 metus; ir kad ji juos mokytų stebėtis, klausytis, šnekėti, pasakoti, braižyti, piešti, skaičiuoti ir šį nei tą dirbinėti. Vienu žodžiu: pradedamasis mokslas turėtų vaiką įvesti į prigimties gyvenimą ir jam duoti čia, kiek amžiui pritinka, žmoniškai apsireikšti.

Tas mokslas neturėtų tęstis per visus metus, bet vis tik per kelias savaites, po kurių vaikai vėl privalytų savaitę ar ilgiau namie pabūti ir čia darbuotis. Vasarą atostogos galėtų būti tikrai ilgos.

Nereikėtų bijoti, jog vaikai vėl pamirš, ką išmokę. Yra tai vienas didžiųjų senosios kultūros apsirikimų, kad ji perdaug rūpinosi tuo, kad vaikai daug žinotų. Naujai kultūrai tatai nebegali būti svarbu. Aukščiau už žinojimą čia turi būti statomas galėjimas. Ir tiktai tas žmogus, kuriam žinojimas yra ir pats galėjimas, tasai teturėtų žinias sau krauti atmintin.

Šis pradedamasis mokslas galėtų trukti kekverius metus. Be to tik trečiaisiais teturėtų vaikai būti mokomi rašyti ir skaityti, jeigu nenustumtume tat į dar tolimesnį laiką. Nėsa ankstybas rašymas ir skaitymas užrakina žmogų gyvenimo nesupratime.

Kiti protinimo ir auklėjimo laipsniai turėtų tuo pasižymėti, kad jųjų mokiniai pusmečiais arba visais metais keistų mokyklą su pasidarbavimu plačiame gyvenime. Pirmi treji metai, kol vaikai dar nėra baigę 14 metus, tie jų praktikos darbai turėtų būti tik pagalba tokiuose dalykuose, prie kurių  jie linksta. Taip kiekvienas galėtų išmėginti, kas kam geriausiai tinka, arba kam netinka. Gal jau čia ir apsireikštų, jog bet kuris niekam netinka ir nepatirtų pavojaus užimti vėliau vietą, kurioj jis kitiems žmonėms tekenktų.

Nuo 15 metų šie darbo tarpai turėtų būti jau rimtai pildomi. Kiekvienas mokinys turėtų tautai jau naudos nešti save lavindamas. Kurs nori, pavyzdžiui, vėliau tapti techniku, inžinieriumi, tas turėtų prie tos rūšies darbo ir darbuotis.

O mokslas pats turėtų dabar visai aiškiai vesti mokinius į kultūros pažinimą ir supratimą. Ir ans darbas būtų pradžia dalyvavimo toje kultūroje.

Vėl galėtume čia skirti ketveris metus, prie kurių tad galėtų prisidėti tolimesni treji metai, kuriais mokiniai tikrai trumpomis atostogomis pasiliktų prie gryno protinimo ir mokslo, jau patys visomis jėgomis jį sau imdamies. Nesa tai svarbu, kad mokslas nebūtų mokiniams brukamas, bet kad jie patys jo sau įsitiektų.

Mėginimai, egzaminai nebūtų reikalingi. Kas nenorėtų žengti tolyn, galėtų kiekviename laipsnyje pasilikti gyvenimo kaip veikėjas, kurs save gano, kaip jis išmano.

Šie treji metai būtų jau akademijos metai. Bet tikrasis aukščiausias mokslas teturėtų prasidėti anksčiau kaip po 21-mokinio metų. Ir jis galėtų tęstis kaip kas sau nori ir įstengia.

Tokia tai mano nuomonė apie kelius naujon kultūron. Trumpai ją tepareiškiau. Tenorėjau sukelti paraginimo apmąstymui, kas mums dabar darytina. Panašios mintys svarstomos dabar, kaip man teko pastebėti, ir Vokioje.          Vidūnas.

Šaltinis: Naujon kultūron nauju keliu. (1918, sausio 24). Lietuvos Aidas 11 (59), p. 1-2. [žiūrėta 2018-01-25].

Prieiga internete:

http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66468_1

http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66468_2