1918 m. sausio 26 d. | Jonas Vileišis | Valstybės pagrindai

Kiekviena esamųjų valstybių dažniausiai yra viešpataujančių jos sluoksnių padaras. Pavyzdžiui – Rusijos susidarymas. Nuo Ivano Kalitos laikų įvairios šalys viena po kitos buvo įtraukiamos Rusijos globon ir per kelius šimtmečius jos valdovai užgrobė nematytus plotus ir sudarė didžią valstybę, kuri šį laiką, nelyginant koks perdžiūvęs kubilas, pradeda skilti-irti. Tarp visų užgrobtųjų-surankiotų dalelių nebuvo stiprių vidujinių ryšių, kurie galėtų palaikyti visą jos dalių vienybę.

Tačiau žinome ir kitokių valstybių, kurios išaugo, išsiplėtojo kitu keliu, be užmačių: atskiros jų dalys (kantonai, štatai) išrado reikalingu susimesti krūvon, kad sudarius stipresnę vienatą. Toms mažesniosioms šalims burtis į vieną valstybės kūną buvo gyvas jų išrokavimas, gyvas jų interesas. Pavyzdžiui, Amerikos štatai, ar maži, ar dideli susimetė vienon krūvon, kaipo lygus su lygumi ir sudarė valstybės kūną.

Taip buvo senovėje. Ne kitaip turėtų būti ir šiandien, jei iš kurio nors krašto būtų norima sudaryti valstybė.

Kaipo pagrindas tokios valstybės sudarymui, turėtų būti geografinis padėjimas tarp kitų valstybių, bendroji kalba pačių gyventojų, bendroji jų istorija ir apskritai bendrieji kultūros ir ekonomijos reikalai. Kuris šių pagrindu gali būti stipresnis, sunku iškalno nulemti. Istorijoj yra žinoma nemaža tokių jungtinių valstybių, kurių ir praeitis nevienoda ir kurių gyventojai kalba įvairiomis kalbomis, o visgi susidariusi iš tu dalių valstybė neirsta, bet auga, kovoja ir visi, nors nevienaip kalbantieji gina savo valstybinę vienybę.

Todėl negalima sakyti , jog žmonių kalba, jų praeitis tėra vienintelis cementas, kuris galėtų rišti tam tikras dalis vienon kuopon. Kai kada daug nusveria geografinis vieno ar kito krašto padėjimas arba suprasti gyvieji ekonomijos reikalai. Gana prisiminti Šveicariją.

Galvodami apie nepriklausomos Lietuvos valstybės sudarymą, mes privalome neužmiršti apie visus minimus čion momentus (tarpus). Buvusios jos senobinės plačiosios ribos negali galutinai nieko sverti – tai buvo anų laikų pripuolamas padaras. Vaduotis vien tik kalbos ar etnografijos (tautinių ypatybių) žvilgsniais taip pat negalima, nes ir geografinis padėjimas, ir gyvieji tam tikrų jos dalių reikalai kaip tik gali nesutikti su nustatomomis kalbos išsiplėtojimo vienatomis. Palikti tą darbą – vien patiems gyventojams nustatyti irgi negalima, nes nėra žinios, kokios teritorijos (žemės) gyventojai turėtų apie tat išsitarti, o pagaliau, ir patys gyventojai, negyvenę dar vienoje kupetoje, negalėtų šiandien pasakyti, ar jiems bus paranku ir naudinga vienoje krūvoje, vienoje valstybėje gyventi.

Pagaliau ir patys žmonės neįpratę dar patys visus savo valstybės reikalus vesti, galėtų pasiduoti įvairių kaimynų agitatorių įtakai. Vienu žodžiu, plebiscitas (pačių gyventojų nubalsavimas) visai netinka tokiam darbui. Reikia iš karto nustatyti tam tikra teritorija, reikia, vaduojantis visokiais žvilgsniais, nustatyti būsimosios Lietuvos sienos ir pasakyti, kad va iš šio viso krašto norima sudaryti viena valstybė.

Jonas Vileišis.
Lietuvos Tarybos narys.
—-

Šaltinis: Darbo balsas, 1918, Nr. 6, p. 3-4.

http://www.epaveldas.lt/vbspi/showImage.do?id=PG_S_93359_3

http://www.epaveldas.lt/vbspi/showImage.do?id=PG_S_93359_4