1918 m. sausio 28 d. | Jonas Vileišis | Lietuvos Tarybai dėl išstojimo

Sausio 26-ą dieną vėlai vakare aš įstojau iš Lietuvos Tarybos. Meldžiu  priimti šį mano trumpą pasiaiškinimą. Kiekvienas gerai supranta, jog nesusipratimai gali būti visokie ir dėlei to, kad vieno ar kito nuomonė nėra gavusi viršaus, paprastai  negali būti pamatu išstojimui iš draugijos, o juo labiau iš Lietuvos Tarybos, kaipo pirmutinio ir vienatinio valstybinio mūsų organo.

Nutarimas Lietuvos Tarybos iš sausio 26-os dienos yra sukėlęs visą eilę didesnių nesutikimų, kurie iš pamatų griauna pačią Tarybą kaipo laikinąjį valstybinį organą. Jau vienas dalykas išrodo keistu, jog nepriklausomos Lietuvos valstybės prokliamavimas iš 20-ties narių surinko tik dvylika žmonių, o iš likusių 5 turėjo balsuoti prieš, o trys negalėjo savo nuomonės pasakyti ir susilaikė nuo balsavimo. Tuo tarpu tikrai Lietuvos Tarybos tarpe nėra ir negali būti nė vieno žmogaus, kursai nestovėtų už Lietuvos nepriklausomybę.

Dėl ko gi taip atsitiko? Dėl to, jog į bendrą paskelbimo formulą buvo suvelta v1sa eilė kitų klausimų, kurie žiugdė skaisčią visiems nepriklausomą Lietuvą: prie jos pridėta ir forma kreipimosi prie Rusų valdžios su notifikacija, ir prašymas prie Vokietijos valstybės, kad ši pripažintų tą nepriklausomybę su ypatingu paminėjimu, jog Lietuvos Steigiamasis seimas privalo galutinai tarti ir apie pamatus mūsų valstybės, ir apie santykius su kitomis valstybėmis, pagaliau prie jos pridėtas ir Lietuvos Tarybos gruodžio 11 dienos 1917 metų nutarimas apie santykius su Vokietija ant pamatų keturių konvencijų. Mažai to, norėdami šią bendrą formulą išgauti, Lietuvos Tarybos pirmininkas ir jos pirmasai sekretorius prieš balsuojant yra viešai pareiškę, jog jie atsistatysią nuo savo pareigų, jeigu ta visa bendroji formula nebus Lietuvos Tarybos priimta.

Šiaip sudarytoji formula pamatų negali turėti jokios priverčiamos reikšmės, nes nežinia, už kokią jos dalį susirinko minėti 12 balsų ir kokia dalis jos privertė vieną ar kitą balsuoti prieš arba susilaikyti. Aš galiu tik pabrėžti, dėlei ko aš buvau priverstas balsuoti prieš tą formulą ir net pasisakyti išeinąs iš Lietuvos Tarybos. Lietuvią konferencija yra nustačiusi tam tikras ribas, kuriose privalo dirbti Lietuvos Taryba. Viską, ką Taryba daro šiose ribose, yra visiems priverstina, nors vienas ar kitas narys gali ir kitaip negu dauguma nusistatyti. Bet jeigu Taryba savo nutarimuose išeina iš tų ribų, jeigu ji pasiryžta tarti apie tokius klausimus, kurių nutarimas jai nepavestas, tai tuomi ji išeina iš savo ribų, sulaužo nustatytą tvarką, daro sauvališką valstybinį aktą. Jeigu toksai aktas nepaliestų svarbių reikalų, galima būtų jis praleisti, bet jeigu jis kliudo viso krašto valią, nužemina Lietuvos tautos suverenitetą, tai prieš toki aktą negalima praeiti neprotestavus. Toksai momentas lygiai yra užmatomas, kuomet Lietuvos Taryba pasiima apskelbti nusprendimą apie santykius su Vokietija, kursai kaip prirengiamas darbas buvo gruodžio 11 d. 1917 m. priimtas ir vokiečių valdžiai įduotas.

Vaduodamasi Lietuvių konferencijos nutarimu, Lietuvių Taryba galėjo vardan lietuvių tautos proklamuoti nepriklausomą demokratiškai sutvarkytiną Lietuvos valstybę ir drauge pabrėžti, jog galutinai jos pamatams ir santykiams su kaimyninėmis valstybėmis nustatyti kiek galima greičiau, sušaukti Steigiamasis seimas, visų gyventojų demokratiniu būdu išrinktas. Rezoliucija šioj prasmėj ir buvo nuo mano ir kitų vardu P. Kairio perskaityta, tačiau daugumos Tarybos ji be jokios diskusijos atmesta ir priimta minėtoji aukščiau formula su nustatymu tam tikrų santykių su Vokietija. Lietuvos Taryba galėjo proklamuoti nepriklausomos Lietuvos valstybės pareiškimą, nes konferencija pripažino tat reikalinga, bet santykių nustatymą su kaimynėmis valstybėmis konferencija aiškiai yra pavedusi Seimui. Įdedamasis prašyme į Vokietijos valdžią pareiškimas, jog visus santykius su kaimynėmis valstybėmis, nustato Seimas, nieko pataisyti negali. Jis nėra įdedamas į pačių konvencijų formulą, be to, jis gali liesti tik visus kitus santykius su kitomis valstybėmis, kurių nėra nurodyta gruodžio 11 d. 1917 m. nutarime. Lygiu būdu negali pateisinti tokio Tarybos žingsnio ir nurodymas į tai, kad sulig antros dalies Lietuvių konferencijos nutarimo, busimoji Lietuvos valstybė galinti sueiti į artimesnius ir dar nustatytinius su Vokietija santykius, nepakenkiant nepriklausomai Lietuvos valstybei, dėlei šių priežasčių: iki šiol nėra galutinai nė patys valstybės pamatai nustatyti, nė patsai seimas nėra sušauktas ir todėl negali būti kalbos apie santykių nustatymą. Pagaliau visos šios interpretacijos aiškiai priešingos pamatiniam vokiečių valdžios atstovo p. Nadolnio nusistatymui: jis yra ne sykį reiškiai pabrėžęs, kad tos konvencijos yra pamatiniais, o ne provizoriniais dėsniais, ant pamatų kurių Lietuvos Taryba sueina su Vokietija į sutartį, jo nuomonė, negu tik kokios smulkmenos gali būti Seimo atmainytos. Tuo tarpu paskelbimas tų santykių gretimais su Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktu paduotų joms tvirtos ir nepermainomos reikšmės, nes jį skelbia vyriausias organas – Lietuvos Taryba, kuri ima ant savęs drąsą ir Lietuvos nepriklausomybės apskelbimą.

Dėlei visų šių priežasčių aš tvirtai esmu isitikinęs, jog liečiamoji formulos dalis aiškiai prasilenkia su Lietuvos Tarybos kompetencija ir savo turiniu griežtai įžeidžia mūsų tautos valią ir jos suverenitetą. Tokiu nusistatymu Lietuvos Taryba aiškiai peržengia įduotą jai Lietuvių konferencijos kompetenciją ir kaipo aktas, žeminantis žmonių valią, tur būti reiškiai pasmerkiamas. Pasilikdamas prie tokio nutarimo Lietuvos Taryboj, aš būčiau priverstas šiaip ar taip dengti tokį prasižengimą prieš žmonių valią, bet taip daryti aš negaliu ir, stodamas už žmonių valią ir suverenitetą, esmu priverstas iš Lietuvos Tarybos pasitraukti.

1918.1.28

Jonas Vileišis

Tą pačią dieną išstojimo pranešimus padarė ir Stanislovas Narutavičius, Steponas Kairys, o prie jų prisijungė Mykolas Biržiška.

Šaltinis: Eidintas A., Lopata R. Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914-1920 metų dokumentuose. Vilnius, 2017. P. 350-352.