1918 m. sausio 29 d. | Drumstame vandeny
Lapelio rašytojai perspėja žmones greit būsiant gyventojų surašynėjimo. Reikia tad atsiminti ir užsirašinėti lenkais, o ne lietuviais ar baltarusiais, kaip esą vokiečių žandarai ar lietuvių agitatoriai įkalbinėsią, nes esą žinoma, kas kalba ir meldžiasi ar savo vaikus moko lenkiškai, tas yra lenkas, vis tiek, kur jis gyventų ties Vilnium, Varšuva, ar Rusijos gilumoje
ŠANČIAI (Kauno priemiestis). Čia lenkininkai varo dideliai nešvarią agitaciją, apgaulingu būdu renka parašus, įkalbinėdami ietuviams, jog vyskupas esąs pardavęs Lietuvą Vokietijai (tą pat padariusi ir Lietuvos Taryba), ir esą dabar jie, agitatoriai, tą klaidą atitaisą ir Lietuvą nuo pražūties gelbį. Kai kurie jų nurodo, kad pamokymus ir parašams blankus duodąs vienas klebonas. Tokiu apgautinu būdu yra išviliota parašų iš tokių, kurie apie Lenkiją nė girdėti nenori. Daug jau buvo atėję pas karmelitų kleboną klaustis, kas daryti su išviliotais melagingu būdu parašais. Tokių agitatorių yra Šančiuose daug; yra žinomos ir jų pavardės. Lietuviai neklausykite! Niekas jūsų nepardavė ir neparduoda! Lietuviai trokšta ir reikalauja sau nepriklausomos valstybės.
Po Vilniaus apylinkę po žmones vaikšto daug lapelių-atsišaukimų, kurių turinys liečia daugiausia lietuvių-lenkų santykius. Gavę progos vieną tokį lapelį savo akimis pamatyti, galime paduoti jo turinį.
Lapelio rašytojai perspėja žmones greit būsiant gyventojų surašynėjimo. Reikia tad atsiminti ir užsirašinėti lenkais, o ne lietuviais ar baltarusiais, kaip esą vokiečių žandarai ar lietuvių agitatoriai įkalbinėsią, nes esą žinoma, kas kalba ir meldžiasi ar savo vaikus moko lenkiškai, tas yra lenkas, vis tiek, kur jis gyventų ties Vilnium, Varšuva, ar Rusijos gilumoje.
Neprašytieji žmonių globėjai toliau aiškina, kad neužsirašę lenkais žmonės pražūsią: nei Dievo lenkiškai nebegalėsią garbinti, nei lenkų mokyklos jų vaikai nebematysią. O kad būtų įtikimesni tie tvirtinimai, gudriai naudojama įspūdinga šmėkla – vokiečiai, kurie nori visus užrašyti lietuviais ar baltarusiai, kad paskui savo valdžion paėmus.
Atsišaukime daug vietos duota iškėlimui lenkų galybės ir dabartinės laikinosios valdžios, į kurią iškarto įėję du valstiečiu – prastu valstiečiu nuo žagrės, ir visi jų balso klausė. O dabar dar mokytas valstiečio sūnus patapo net Lenkijos ministeriu.
Baigiasi atsišaukimas tokiais žavinamais vaizdais: <ir jeigu pasirodys iš sąrašo, kad čia daugiausia yra lenkų – tuomet gal ir vokiečiai nebepanorės mūsų krašto, nes pamatys jo negalį praryti. Tuomet savo mokyklas sudursime ir savo valdžią pastatysime – mūsų šventas tikėjimas bus gerbiamas, ūkius prikelsime, žemės prisipirksime ir gyvensime Dievo ir žmonių garbei, o mūsų vaikai mokyti ir turtingi jau nebematys tos bėdos, kuri pas mus buvo>.
Tokiu tat būdu daromos tamsių žmonių tarpe politikos ūpas.
Šaltinis: Įvairios žinios. Drumstame vandeny. (1918, sausio 29). Lietuvos Aidas 13 (61), p. 4. [žiūrėta 2018-01-25].
Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66466_4