1918 m. spalio 2 d. | Juozas Tumas-Vaižgantas | Vilniaus reikšmė Lietuvai

Visokiariopu būdu slėgiama ir slopinama Lietuvių Tauta, pagaliau, pakirdo. Kas gi ją pažadino iš tautinio ir politinio miego, jei ne jos kultūros ir pramonės židiniai – miestai? Miestai visoms tautoms – pažangos kėlėjai. Gi visų Lietuvos miestų miestas – Vilnius.

Visokiariopu būdu slėgiama ir slopinama Lietuvių Tauta, pagaliau, pakirdo. Kas gi ją pažadino iš tautinio ir politinio miego, jei ne jos kultūros ir pramonės židiniai – miestai? Miestai visoms tautoms – pažangos kėlėjai. Gi visų Lietuvos miestų miestas – Vilnius.

Per visus ilgus istorijos metašimčius Vilnius buvo visos Lietuvos širdis, pildė visus jos veiksmus – nešė gyvybės į visą valstybės kūną.

Vilniuje įsigalėjo ir sustiprėjo senovės Lietuvos valstybė. Čia ir dabar pilna tos garsios praeities atminimų, brangių kiekvieno lietuvio širdžiai.

Kai kas pavadino Vilniaus praeitį – gražiu lietuvių sapnu: dabar esą kitaip, Vilnius patapęs nebe lietuvių. Klausiame, kodėl? Ar kad Vilnius patupęs nutautusi apylinkė siauru iškišaliu įsiskverbia į vakarus, kuri vis tik yra gryna lietuvių žemė? Ar kad jis dabar turi tarptautinio būdo? Tai ne išrodymai. Kiekvienam, tik akim metus, aišku, kad Vilnius vis dėlto lietuvių žemėje su visais savo Antakalniais, Šeškyne, Šnipiškiu, Lukiškiu, Baltupiu, Vileika, Paneriais, Voka, Verkais. Jokie „Tuskulanum, Belmont“ nepadaro jo itališku, nei lenkų pravardžiavimai nepadaro lenkišku. Kiekvienam aišku, kad žemasis miesto sluoksnis – ne tikrieji miestelėnai, tik atėjūnai iš sodžių.

Lenkuojantieji Vilniaus vadai giriasi mokėję pasidaryti tokią statistiką, kuri rodo 90% lenkų gaivalo. Gi esama ir kitokių statistikų, kurios kitką reiškia: „:Lietuvių sąjungai lietuvių kalbai Vilniaus vyskupijos ginti“, pareikalavus Rusų valdžios atstovas Vilniaus gubernatorius Vierlovkinas buvo 1913 m. liepęs surašyti Vilniaus gyventojus, kas iš kur yra kilęs. Ir iš 100,000 katalikų pasirodė 23,000 esama kilusių iš grynai lietuviškų vietų tebekalbančių lietuviškai, nors talkindamies į tarptautinį miesto būdą jie moka, ir reikale kalba dar lenkiškai, gudiškai ir rusiškai.

Skaisti ir garsi Vilniaus praeitis ne prasiskleidė lietuviams, kaip sapnas: ji padarė kad ir dabartinis tautinis ir politikinis lietuvių pakirdimas įvyko ir plečiasi ne kur kitur, tik Vilniuje. Iš čia išėjo pirmieji reikalavimai nebeslopinti lietuvių kalbos miestų ir kaimų bažnyčiose. Vilniuje pirmiausia pasirodė tokiuo vargu ir Rusų atsiimta lietuvių spauda. Čia susidarė pirmieji didieji lietuvių laikraščiai ir didžioji knygų prekyba. Vilnius patapo lietuviams – Leipcigu.

Kaip nepastovus ir netvirtas argumentas, kad Vilnius dabar nebe lietuvių, tai geriausiai žino tie, kurie aršiausiai tai giną – Vilniaus „lenkai“, kurie tokiuo įnirtimu priešinasi lietuvių kalbai bažnyčioje; lietuviai teismo keliu teiškovojo teisę klausyti čia lietuviškų pamaldų. Tegu tik atsimaino viešojo gyvenimo sąlygos; tegu tik Vilnius patampa politikiniu Lietuvos centru – ir trečdalis Vilniaus katalikų prabils lietuviškai. Regimasis nutautimas – tik mada, daugiau nieko. Ji – lengvai pamainoma.

Ekonomijos žvilgsniu Vilnius lietuviams niekuo nepakeičiamas. Čia visų lietuvių sustojimo vieta, čia didžiųjų Lietuvos gelžkelių mazgas. Vilniaus neaplenksi, iš kur nevažiuosi: iš Suvalkų, iš Aukštaičių, ar iš Gudų. Be to mazgo nebėr nėr pačių kelių, kaip be galvos – Vilniaus, nebėr nė lietuvių valstybės. Vilniaus šimtų metų neišbrauksi; lietuvių valstybės nuo vakar nepradėsi. Vilnius būtinoji tikrosios, etnografinės Lietuvos dalis. Kas ant jo kėsinasi, kėsinasi ant viso nepriklausomos Lietuvos valstybės.

J. Tumas

Vilnius, apie 1918 m. ( nuotr. https://www.miestai.net)


Šaltinis: Tumas-Vaižgantas J (1918 m. spalio 2). Vilniaus reikšmė Lietuvai Lietuvos aidas 95 (143), p. 1. [žiūrėta 2018-08-10] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66574&seqNr=1

4+