1918 m. spalio 4 d. | Apie suniurimą

Kam dera suniurimas? Vis tiek juo nieko nepataisysi, tik susilpninsi jėgas ir pasitikėjimą, kurio reikia, idant ištvertume, idant pavyktų reikalingieji darbai.

Vienas jėzuitas štai ką rašo apie suniurimą. Ir ne vienam lietuviui bus ne pro šalį apie tatai pagalvoti.

Kitas žmogus jau yra gimęs suniurėlis; daugelis suniursta per jaunystės vargus, kiti suniursta nuo likimo smūgių. Tačiau kai kurie suniurimą, taip sakant, patys sėjasi, patys ir daigojasi.

Ar pažįsti žmogų neaiškia veido išraiška, nesukalbamą, susimetusį į pečius, kurio visas džiaugsmas užsidarius nelyginant kokiame urve, kame jisai pats manosi esąs visų vargų vidurys? Paklausk jo ko nors mandagiai; jisai tau atsilieps suniuręs; juo tu su juo šnekėsi maloniau, juo suniuresni bus jo atsiliepimai; jisai tiesiog nekenčia linksmumo. Kokis jam galėtų atsirasti džiaugsmas? Jam pasaulis nebegali būti blogesnis, kokis jisai jau yra; o tokis blogas jis dar nėra buvęs. Jeigu jam praneši kokią negerą žinią, jisai atsilieps: jis kitokios nė nesąs laukęs; jeigu pasakysi linksmą naujieną, jisai tikrai sakys, jog tatai tesą tiktai monas, ir visa virsią kitaip, geriausia esą saugotis ir nesitikėti per daug. Jisai tiktai vienas tėra tikrasis žmonių ir pasaulio žinovas. Įsikalęs į galvą, jog jisai vienas permato visa, kas yra surizgę, jisai didžiuojasi ir, manydamas esąs pasaulio išmintis, su panieka žiūri į didį būrį tariamųjų mukių.

Šalia šitų amžinai susirūpinusių suniurėlių yra rūšis amžinųjų raudotojų. Jie moka daug kalbėti ir aiškinti, kaip visi įtaisymai, visi įsakymai, visi kitų daromi darbai yra netikę. Jų nuomone nėra nieko gero nė namuose, nė vietoje, nė valdijoje; todėl esą visai nesuprantama, kaip dar visa laikosi daikte ir neišyra. Anot jo, kaimynai, šaltyšiai ir valdininkai kasdien tiek pridirba kvailysčių, jog nesą galima nė suprasti, kaip jie tatai gali padaryti, nes juk jie visai aiškiai matą, kaip iš tikro reikėtų elgtis. Ir viso pasaulio valdymas esąs netikęs, nes kaip gali be to įvykti tokių baisių daiktų? Kaip gali tiek žmonių kentėti be prasikaltimo? Tiesa, jeigu jam bent porą dienų būtų galima užimti Dievo vietą, tai jau visa virstų kitaip.
Tarp tų dviejų klasių: giliai susimąsčiusių nelaimės pranašų ir nuolat dejuotojų yra visokių laipsnių, visokios spalvos. Vieni savo dejavimus reiškia balsiau, kiti tyliau; kitiems malonu, jei jiems pavyksta pagadinti kitų žmonių ūpas; kiti tenori tiktai parodyti savo širdies jautrumą arba tiktai perspėti pasitikinčiuosius, kad juos ne per daug skaudžiai ištiktų būtinai įvyksiančioji nelaimė. Bet visi jie jaučiasi turį prieštarauti tiems žmonėms, kurie yra pasitenkinę, kurie laiko spaudimą, moką kantriai kęsti ir šviesia akim žiūri į ateitį, džiaugiasi saulutės spinduliais, kurie kai kada prasiveržia pro debesis ir parodo, kad viršum visų skausmų viešpatauja nesugniūžtanti galybė ir jos šviesi srovė yra nesulaikoma.

Ir geriausiam atsitinka, atsiradus netikėtai priešingumų, parodyti atkarumo ir nepasitenkinimo, ko paskui, ramiai pagalvojęs, gailinasi. Tokie laikini įspūdžiai žmogaus dar nepaverčia atkarumo platintoju. Protas reikalauja, kad žmogus sunkiose valandose ir varge būtų lygiai linksmas, kaip ir laimingose dienose. Jei yra tikros priežasties nuliūsti, tai nuliūdimas reikia perkęsti saikiai, be nusiminimo. Rimtumas – tai dar ne atkarumas. Atkarumas nuolatai visa ką mato juoda, o kas dar ne juoda, išsidėsto ir teplioja juodai, ir ant visa ko pila papeikimo šarmo. Atkarumo piktžolės tarpsta ypačiai sunkiuose metuose, kaip dabar. Skaudūs likimo smūgiai ir didis nepriteklius, po kuriuo vaitoja visi Europos gyventojai, tai geriausia toms piktžolėms dirva.

Bet, deja, jie randa per daug kvailų mokinių, kurie randa laimės toje mintyje, kad jie esą virtę nekalta auka tokių išgąstingų įvykių.
Tokios tautos, kuri susideda vien iš darbo ir dvasios didvyrių, dar niekuomet nėra buvę; bet yra buvę tokių tautų, kurios prislėgtos sunkaus vargo ir pavojų, stipria, ištvaria savo valia atstūmė visus mažmožius, kas yra tikrai verta didvyrių. Tik atsiminkime pirmųjų krikščionių kančias, kurias jie yra iškentėję.

Kaip būsimuose amžiuose apie mus manys mūsų tautos ainiai? Ar jie didžiuosis savo tėvais ir savo motinomis, ar drovėdamiesi nuleis akis, kada atsimins šių dienų įvykius? Jei ūpo gadintojams pavyks apkrėsti savo pažvalgomis platūs sluoksniai, tai apie mus tuomet sakys: maži žmonės didžiame laike.

Suniurimas yra svetimnaudis kūdikis, kuris rods nori dalyvauti kitų sunkiai užpelnytoje garbėje ir gerovėje, bet išsigąsta ir priešinasi, jei tik privalo nešti aukų. Aš, ir tik aš ir vis aš – tai vidurys, apie kurį sukasi visos tokios mintys ir norai. Visuomenės gerovė – tokiam terūpi tik tol, kol jis nieko neprivalo atimti iš savo mielojo aš, ypač kad dar gali tiek pridėti. Dieviškasis Išvaduotojas mūsų šitaipo nemokina, kada sako: „Duokite karaliui, kas karaliaus“. Taipo jau ir apaštalas, kuris ragina: „Kiekvienas būkite pasidavę vyriausybės galybei. Nėra kitos vyriausybės, kaip tik iš Dievo. Kur ji yra, čia ji įstatyta Dievo. Taigi priešindamasis vyriausybei, priešiniesi Dievo įsakymams.“

Kad būtume akli į visa, kas tik darosi aplink mus ir kitus piktina, kad to nejaustume ir to nepabotume, kad neatvertume nė burnos, nė nekrutintume rankos – to iš mūsų nereikalauja nė tikroji, nė netikroji priedermė. Krikščionių doros gyvenimas nebūtų aukos gyvenimas, jei nematytume keblumų ir nepajaustume jų spaudimo; dėl to, idant neatšiptų sąmonė, reikia nešti aukų. Dėl to yra gera ir naudinga – nurodyti į neišbrendamąsias blogenybes ir prašyti, kad jas pašalintų. Iš to išeina, jog galima iškritikuoti ir vyriausybės įsakymai, bet padoriu būdu, remiantis įstatymais ir elgiantis taip, kad iš tikro būtų galima įvykinti kas gera. Darkyti, manantis, jog pats geriau supranti, ir kurstyti ir niūrinti – tatai nesutinka su priederme ir yra nepadoru.

Kam dera suniurimas? Vis tiek juo nieko nepataisysi, tik susilpninsi jėgas ir pasitikėjimą, kurio reikia, idant ištvertume, idant pavyktų reikalingieji darbai. Kur nėra noro ir meilės, čia jų nepavaduos bailus silpnumas ir netikę vaidai, kuomet užuot gausių minčių ir gaminančių darbų – pasklis kliudančių, slegiančių, ardančių jėgų. O jei ir įvyktų visa, ką pranašauja suniurėliai, visa tat vis bus perkreipta ir bloga; ir jau iš aukšto reikia baimytis ir gadintis dirgsnius ir žudytis jėgas. Šitaipo žiūri į ateitinę gudrus akylumas, idant nepražiopsotų dabarties. Šiandien reikia veikti taip, tarsi ši diena atsvertų dar nesančius laikus. Kiekvienas laikas turi atatinkamų patarimų. Suniurimas dažniausia esti blogas pranašas; kas tuo tiki, paskui su gėda turi prisipažinti, jog tik bereikalingai buvo įsibauginęs tuščiais svajojimais ir yra prižiopsojęs kurią brangią savo gyvenimo dalį.


Šaltinis: Apie suniurimą. (1918, Spalio 4). Dabartis (154), p. 1-2. [žiūrėta 2018-10-01] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_23974_1
http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_23974_2

5+