1918 m. spalio 5 d. | Juozas Tumas-Vaižgantas | Grynasis kultūrinimas

O dar plačiau pačiose lietuvių sielose. Jos ištroškusios, pasiilgusios šviesos ir kultūros. Jos pačios senai veržiasi, puola į visa tai, kas pažangu, kas šviesu, kas švaru ir patogu

Aš negreitas bet kuriai tautai pripažinti ypatingą pasiuntinybę: išsvajotą mesianizmą, istorinę misiją ar tam panašių sapnų nemiegant. Man viena tėra aišku, jog kiekviena tauta savaime gadina ar taiso savo kaimynus, žiūrint, ko turi daugiau, gera ar bloga. Dėl to gi tautoms už gerą paminklų niekas nestato, už bogą – į teismą jų netraukia.

Nuopelnu tautai pavirsta tik tada, jei ji pasijunta siunčiama kur toliau, ne į kaimynus čia pat pašonėje nunešti kultūros ar kokios dvasinės gėrybės: krikščionių mokslo, sakysime, stabmeldžiams. Tauta siunčia savo žmonių, idant, jie globotų tolimųjų salų raupsuotuosius, nes saviškiai negloboja. Tauta siunčia savo sūnų laukiniams skelbti monoteizmą, vieną Dievą ir išganymą per Kristų, nes politeistai, daugdieviai dvasia žūna. Kas artimą myli, tas darbu ar turtu gelbėja žūvančius, aukoja jiems savo turtą ir gyvybę.

Tokių misijų pareigą jaučia ir lietuviai. Ir iš Lietuvis nemažai turto nueina į Afriką, idant su krikščionybe pasiektų juos ir kultūros geradarybės. Prelatui Korpei kiek ten palikus pinigų Afrikos misijoms, atmenate, buvo susiginta, gerai jis taip padarė ar negerai. Priešininkai turėjo kokių gi bereikia stipresnių įtikinimų, kaip: kam siųsti pinigai svetur, kad ir vietoje reikia doros ir kultūros misijų? Ir vis dėlto ginčą laimėjo tie, kurie stojo už prelatą ir jį pateisino. Gera tam, kuriam gerai daroma; gera ir tam kurs gerai padaro: jis pats dorinasi savo darbais.

Nebegerai pasidaro, kai tauta į tautą eina veidmainiuodama; kai sakosi nešanti išganymą ir Europos kultūrą, gi ištikrųjų eina pavergti ir jos turtą pasiglemžti. Taip atsitinka ir už tikinčiųjų sudedamus pinigus stabmeldžiams atversti; kunigų misijos kartais pavirsta politikos darbu, nieko bendro neturinčiu su misijomis, su kultūrinimu.

Ir netik Afrikoje. Čia pat rusai veržėsi „į vakarus lango prasikirstų“, į Baltijos pajūrį; lenkai veržėsi į šiaurę, lietuviams katalikybės neštų. Ir visai šalia tų idėjinių ir idealinių tikslų turėjo grynai medžiaginių tikslų, padidinti savo žemių.

Ak, kaip gera būtų, kad žmonės, pagaliau, tenkintųsi grynaisiais tikslais! Lietuvoje, sakysime, dirva grynajai aukštesnei kultūrai pasitaiko jau ką gi: pati rinktinė! Geografinis padėjimas patogus, žemė ne bergždžia. Laukų, miškų, vandenų kultūrai – platūs vietos. O dar plačiau pačiose lietuvių sielose. Jos ištroškusios, pasiilgusios šviesos ir kultūros. Jos pačios senai veržiasi, puola į visa tai, kas pažangu, kas šviesu, kas švaru ir patogu. Tik nebuvo kas praveda. Reikėjo tik parodyti pavyzdys, kaip trobesiai statoma, kaip dirvos tręšiama, kaip javai daugalaukėje mainoma; nekalbant apie naminę ir viešąją buitį – ir akyse viskas imdavo virsti naujoviškai.

Lietuviuose jau sukilę kultūros reikalai. Jiems aptenkinti namie nebuvo galima, daugiausia dėl nepakankamo turto – turtingoje žemėje. Rusų rankose esant, nebuvo galima pralobti; jų valdžia davėsi visiems apeiti, visiems iš šalies išnaudoti; ji nesugebėjo nieko praktinga pasidaryti savo viduje ir ore. O turtai klojosi po kojų, tik jų nemokėta pasiimti, gi ir pasiėmus, temokėta jais pasisotinti, nieko daugiau; už juos tau beveik niekas nieko nedavė; rugių pūdą pirko už 80 kap., kviečių už 110 kap., avižų už 65 k., bulvių už 33 k., o rinktinių rudens obuolių dar pigiau, už 80 kap.pūdą, linų pūdą už 3 r. Nevertėjo tad nei stengtis daugiau produkuoti, neg savo reikalams reikėjo. Nevertėjo, gi dažnai ir nemokėjo, tad mojo ranka į visa, kas namie, Plūdo lietuviai svetimų dievų pasieškoti tolimuosiusoe pasaulio kraštuose: Amerikoje, Transvalyje, Argentinoje. Būtų važiavę į patį Marsą, bet tik kas būtų pasakęs, kaip ten nuvažiuoti, ir patvirtinęs, jog ten bus turtingiau ir kultūringiau gyventi. Gaila buvo veltui žūvančių produkcijos pajėgų. Tik ką padarysi, kad nebuvo kas būtų atėjęs ir palengvinęs lietuvių būtų – pakylėjęs jų kultūrą.

Dabar kyla visai kitokis klausimas, ar belaukti iš svetur atvykstant „grynosios“ kultūros nešėjų, ar patiems manytis.

Lietuviai, per tiek amžių apmokyti, nebe naivūs. Jie jau žino, kad politikoje niekas nesivaduoja altruistiniais, artimo meilės tikslais, tik egoistiniais savęs meilės tikslais. Tik liūdna, tik nieko nepadarysi. „Kultūrinamasis“ iš pat pradžių pajutęs ne gryną kultūrintojo intenciją, tuoj susitraukia it sližys su visais savo rageliais į kiautą; tuoj susiriečia, ežiuku atstatydamas savo dyglius į visas puses. Taip lietuviai darė rusams, taip daro ir lenams, dirbusiems grynai egoistingai sumetimais, ieškojusiems didelių pelnų už kiekvieną menką kyštelėjimą.

Belieka tad patiems savim pasikliauti. Tai ir natūralu. Jokio vaisiaus ūmai, dirbtinai nesubrandinsi; iš šalies neveiksi, kai viduje užmazgos nėra. Gi viduje kas užsimezga, tai tik padėk saulutė ir šilimėlė, patsai išsivystys. Taigi mums ir belieka visomis galėmis patiems tiektis šios saulutės ir šilimėlės, jei norime sulaukti – grynosios kultūros.

J. Tumas.

Biržai Pirmojo pasaulinio karo metais. ( nuot. https://www.miestai.net)


Šaltinis: Tumas-Vaižgantas, J (1918, Spalio 5). Kur darbo ieškoti. Lietuvos aidas 98 (146), p. 1-2. [žiūrėta 2018-08-10] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66586&seqNr=1;http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66586&seqNr=2

 

6+