1918 m. spalio 5 d. | Pranciškus Žadeikis | Kelionė į vaišes

Taip bešnekant, kažkas priminė Vakarų frontą. Teko pastebėti, kaip ponas von Mossneris visas sudrebėjo. Man tai buvo aiškesnė žinia už visus laikraščius; supratau, jog stovime naujų įvykių prieangyje.

Iš tikrųjų prisiėjo važiuoti į vaišes ir tai dar į Plinkšės dvarą už keturiasdešimt keturių kilometrų! Dalykas tas, kad begriūnant vokiečių galybei, jie nebežinojo, ko stvertis. Nežinia kuo vadovaudamiesi, jie, matomai, buvo sumanę sukviesti inteligentus ir juos pavaišinti, nes tokias vaišes pakelti buvo mėginta ir kitose apskrityse, tarp kitų ir Kretingoje.

Patsai pakvietimas buvo padarytas kažkaip paslaptingai, kad patsai apskrities viršininkas kaip ir savo asmeniniu reikalu kviečiąs mane šeštoje vakare, trečią spalio dieną, apsilankyti Plinkšės dvare. Skuodiškiai gi vokiečiai primetė, kad pasiimčiau važiuodamas ir vaistininką Katterfeldą.

Iš viso ko reikėjo spėti, jog Plinkšėje bus svarbūs tarimai. Ilgai laužiau sau galvą, norėdamas sugalvoti šiek tiek medžiagos visai nežinomiems debatams. Buvo aišku, jog vokiečiai galutinai jau prakišo karą, tai liudijo Bulgarijos nuo Vokietijos atsisakymas.
Už Sedos mus jau kelionėje sutemo, pro mūsų vežimą pravažiavo Sedos dekanas kunigas Genys, matomai, ir jis traukė tenai tuo pačiu tikslu.

Pirmą sykį būdamas Plinkšėj, stebėjaus iš taip erdvių ir puikių rūmų. Ponas von Mossneris, svečių belaukdamas, šiltai iškūrenęs visus kambarius. Malonu ir jauku buvo juose švaistytis po taip ilgos kelionės rudens laiku. Čia atradome ir daugiau svečių, būtent visus aukštesniuosius apskrities valdininkus, toliau keletą pasaulinių ponų, kaip antai: Svirtuną, Gadoną, daktarą Kaunackį. Iš dvasiškių mačiau kunigą Rimavičių, kunigą Jagminą, kitų nebatsimenu. Tarp svečių maišesi vietinio grafo Pliaterio įgaliotinis Derseville, lenkas ne lenkas, prancūzas ne prancūzas, matomai, esąs geruose santykiuose su vokiečiais, bet jo sąžinė išveizdėjo kaip ir negryna, negaliu pasakyti kodėl, gal klystu, bet, pamatęs tą žmogų, noroms nenoroms tai pamislijau.

Susėdome visi svečiai svetainėj, maniau, kad tuojau pradėsime debatuoti, bet ponas Mossneris, galant, pakvietė mus prie pietų. Pietūs buvo gana brangūs ir puikiai patiekti. Maniau, kad laike pietų pradėsime tartis, bet nieko panašaus! Šeimininkui išgėrus į svečių sveikatą, ponas Derseville stipriu balsu pakėlė taurę už vokiečių karininkų sveikatą („Auf‘s Wohl der deutschen Offiziere!“). Mano spėliojimai link jo sąžinės dar labiau sustiprėjo!

Po pietų gėrėme juodą kavą ir rūgštų vokiečių vyną. Kažkas man pranešė, jog jokių pasitarimų nebūsią. Pasidarė ir pikta, ir juokinga – važiuok tu, žmogus, 44 kilometrus rudens laiku dėlei vienų pietų. Suprantama, kad tikslas koks nors turėjo būti, bet koksai? Spėjau, kad vokiečių naiviškumas. Kadangi taip besivaišinant atėjo vidurnaktis, grįžti namon nebebuvo galimybės, reikėjo nakvoti. Ant ryto prie kavos ponas von Mossneris pradėjo mums aiškinti, kokius plačius sumanymus turį vokiečiai link naujų geležinkelių: esą sumanyta pravesti gelžkelys nuo Naumiesčio (Tauragės apskritis) lig Ventos, per Telšius. Antras gelžkelys būsiąs pravestas iš Kretingos vėl per Telšius, lig Šiaulių.

Taip bešnekant, kažkas priminė Vakarų frontą. Teko pastebėti, kaip ponas von Mossneris visas sudrebėjo. Man tai buvo aiškesnė žinia už visus laikraščius; supratau, jog stovime naujų įvykių prieangyje. Bet, baigdamas savo paaiškinimus, ponas Mossneris pasidrąsino, sakydamas, kad visgi karo galutinai nepralošime! („Immerhin, wir werden den Krieg doch nicht gänzlich verlieren!“).

Įvairių, daugiausia juodų, minčių lydimas grįžau namon. Su ponu Katterfeldu šnekučiavova daugiausia apie Lietuvos ir Kuršo istoriją, kurią ir jis bežinąs, tik, žinoma, savotiškai, t. y. vokiškai. Aš iš savo pusės nesigailėjau piešti kryžiuočius kuo juodžiausiomis spalvomis. Link Kuršo išsitariau, ar begali būti didesnė neteisybė latvių tautai, kad visa jų žemė yra vokiečių rankose, juk tas ar vėliau, ar paskiau turės trūkti.

Kalbėdamas apie Lietuvą, apsakiau jam apie Girgždutės pilies paėmimą kryžiuočiais apie 1361 metus. Įsilaužus vokiečiams į pilį ir suėmus visus gyventojus nelaisvėn, kryžiuočių didysai magistras norėjo juos apkrikštyti ir tuojau pakarti, tik čekų karaliui užtariant, tie vargšai liko išvaryti į Prūsus skynimų valyti ir kelmų rauti. Po poros dienų vėl man prisiėjo pasimatyti su ponu Mossneriu ir Katterfeldu. Čia ponas Katterfeldas išsitarė, kad tik toj kelionėj jis patyręs mane esant dideliu vokiečių priešu.

Šaltinis: Žadeikis, P. Didžiojo karo užrašai, Vilnius, 2013, p. 360-362.