1918 m. spalio 6 d. | Wilhelm Kahmann | Kam tai?

Nuo Lietuvos Tarybos įsikūrimo Vilniuje neseniai sukako vieni metai. Taryba – tai vyriausioji lietuvių tautos atstovybė. Dėl šitos priežasties 500 Kauno lietuvių pasirašė po atsišaukimu, kame jie Tarybai išreiškia savo pasitikėjimą ja ir vertina jos darbus.

Nuo Lietuvos Tarybos įsikūrimo Vilniuje neseniai sukako vieni metai. Taryba – tai vyriausioji lietuvių tautos atstovybė. Dėl šitos priežasties 500 Kauno lietuvių pasirašė po atsišaukimu, kame jie Tarybai išreiškia savo pasitikėjimą ja ir vertina jos darbus. Prieš tai nieko negalima sakyti. Jei pasirašiusieji mano, kad Lietuvos Taryba takto žvilgsniu visame yra elgusis akylai ir gudriai, tai niekas jiems negali uždrausti išreikšti savo pasitenkinimo.

Mes čionai apie tai kalbame ne dėl paties dalyko, tik dėl formos. Nes savo užreiškimą pasirašiusieji pradeda prikaišiojimais, kad tai „Dabartis“ ir „Kownoer Zeitung“ dažnai užsipuldinėjusiu ant Lietuvos Tarybos, ir pasirašiusiuosius tai privertę jai išreikšti šitą pasitikėjimą. Ką jie tuo nori įvykinti?

Tiesa, „Dabartis“ kai kada kritikuodavo pavienius Tarybos žygius, kuriuos ji laikydavo per skubriais, negudriais, dargi blogais ir pavojingais, patardama kitų žygių, kuriomis lietuvių valdijai ir tautai geriau vyktų žengti priekin. O kada nepabojo nė protingų išdėstymų, tai pasikišdavo ir skaudžiai kritikuojančių žodžių. Ar tatai jie jai nori palaikyti piktu? Ar tai Lietuvoje norima jau iš karto panaikinti ir prakilniausiąją teisę – kritikos? Tatai pasiekti – tai juk negali būti pasirašiusiųjų tikslai, nes jie pažįsta kritikos naudingumą. Kame nėra kritikos, čia gyvenimas yra netikęs, užaušęs. Bet kame kritikuoja ir kritika laikosi prie dalyko, čia iš šitokio nuomonių persisveikimo išeina geriausių pasekmių. Nes kiekvienas dalykas turi dvi pusi; o apsvarsčius ir pabojus tiek vieną, tiek antrą, iš to susidaro tikroji nuomonė. Kritikuoti labiausiai pritinka spaudai. Mūsų nuomone tai yra jos uždavinys. Ji neprivalo tiktai kartoti, ką kiti sako ir reiškia. Pranešdama apie juos be kritikos, ji jų paklaidas ir apsirikimus dar labiau pablogintų.

Taigi jau apskritai svarstant, teisės kritikuoti negalima išsižadėti. „Dabartis“ šitos savo teisės negali duoti siaurinti ir iš kitų atžvilgių. Mes turime tikrą savo programą, sulig kurios ir privalome elgtis. Tikslas programos mūsų – tai lietuvių tautos ir valdijos gerovė bei laimė. Mūsų nuomone, kelias į šitą tikslą yra stropus darbas visų tautos pajėgų drauge su vokiečių valdžia, idant pakėlus šalies ūkį bei kultūrą ir politikos žvilgsniu žemę sutvirtinus nuo pat pamato. Ligi šiol buvo aišku, kad kito kelio negali būti šitan tikslan. Jokis kitas kelias neina į šitą tikslą. Daugelis lietuvių pritaria šitam programui; tatai parodo ir nuolatai augąs skaičius „Dabarties“ ėmėjų. Dabartis turi daug daugiau ėmėjų, negu visi kiti lietuvių laikraščiai. Ir Kaune kas kartas atsiranda vis daugiau Dabarties skaitytojų. Mes žinome, kad ir daugelis pasirašiusiųjų po anuo atsišaukimu yra stropūs „Dabarties“ skaitytojai.

Kuriam tikslui, klausiame dar sykį, reikėjo daryti šitas neteisėtas žingsnis? Gal manė, kad ginti lietuvių reikalams vienybės nereikia? Ar kai kurie manosi patys esą gana stiprūs, idant, sakysime, galėtų atremti lenkų bei bolševikų pavojų, kad tikisi apsieisią be stipraus „Dabarties“ padėjimo? Ar tik tie ne per daug pasitiki savo pajėgomis. Rasit jų pajėgos tuo tarpu tik dar tokios menkos, kad reikėtų džiaugtis ir priimti visokią pagelbą? Ar pasirašiusieji po atsišaukimu bent tie, kurie skaitosi prie inteligentijos, nebūtų supratę, kiek daug svarbaus darbo atlieka „Dabartis“, padėdama protinti neapsišvietusias minias? Juk žemei vien tik tegali būti nauda – o be abejo ir pasirašiusiems vyriausia terūpėjo tiktai tautos gerovė – kad visa tauta taptų pakelta ant aukštesnio apsišvietimo, tautinės sąmonės ir savarankybės laipsnio.

Todėl tas Kauno protestuotojų žingsnis reiškia ne ką daugiau, kaip tiktai užgavimą savęs į veidą. Savo siektojo tikslo jie tokiu būdu anaiptol neįvykins, o tiktai galėtų patys sau pakenkti, jei „Dabartis“ tokiems užsipuolimams duotųsi išstumti iš tikrųjų savo vėžių. Bet to anaiptol nebus. Mums terūpėjo ir toliau terūpės vien tiktai sąžiningai atlikti savo priedermė, dirbti, kiek galint, tikrai ir galimai Lietuvos laimei bei gerovei.

Lietuvos Taryba, 1918 m. LCVA.

Šaltinis: Kahmann, W. (1918, Spalio 6). Kam tai? Dabartis (156), p. 1-2. [žiūrėta 2018-10-01] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23976&seqNr=1
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23976&seqNr=2