1918 m. spalio 8 d. | Gera proga

Skaudu pasidaro perskaičius tokią užbaigą. Iš to visai aišku, jog jaunimas ganėtinai nesupranta mokslo svarbos. <…>Užuot lankę kursus, skaitę laikraščius, jie verčiau lanko visokius ten Maušus, ir skaito ten stiklelius; jie veikiau lanko visokias vakaruškas, naktinius pasilinksminimus ir t.t.

Dažnai tenka pasidžiaugti skaitant laikraštį, kaip randi jame pranešta, kad ten ir ten, prie tokios tai mokyklos ar draugijos, įtaisyti vakariniai kursai suaugusiems. Džiaugies žmogus, matydamas, kokiais sparčiais žingsniais žengia apšvietimas Lietuvoje.

Bet tas džiaugsmas neilgai tesitęsia. Baigi skaityti korespondenciją ir ką gi jos gale randi. Liūdną naujieną; tikrai liūdną. „Vakariniai kursai suaugusiems silpnai gyvuoja, nes mažas skaičius jaunimo juos telanko.“

Skaudu pasidaro perskaičius tokią užbaigą. Iš to visai aišku, jog jaunimas ganėtinai nesupranta mokslo svarbos. Nesakau, jog visi. Yra žinoma ir tokių iš tarpo jaunimo, kurie gerai supranta, kokia nauda iš mokslo, ir noromis lanko kursus, noromis šviečiasi.
Bet dar daug yra ir tokių, kurie nesupranta, kokia nauda, kokis didelis žmogui turtas apsišvietime. Užuot lankę kursus, skaitę laikraščius, jie verčiau lanko visokius ten Maušus, ir skaito ten stiklelius; jie veikiau lanko visokias vakaruškas, naktinius pasilinksminimus ir t.t. Taigi neįstabu, jei kartkartėmis tenka išgirsti iš lūpų panašaus jaunimo šiokius išsireiškimus: „Kam tas mokslas! Kokia iš jo nauda! Mūsų tėvai taipgi nežinojo, kas tai mokslas, o ar nepragyveno be jo savo amžių… Po šimtais tuos jų kursus! Kam jų mums! Eikime pas Maušą!“ Na, žinoma, ir traukia į karčiamą. Kitokių išsireiškimų nė neišgirsi iš lūpų tokio jaunimo. Gaila! Jie, kaipo prirodymą, prikiša „mūsų tėvai nepažino, kas tai mokslas, o ar nepragyveno“; bet pažiūrėkime arčiau, kaip jie pragyveno. Nė kiek nebus per daug, jei pasakysiu, jog jie nepragyveno, bet praskurdo. Visą savo amželį braidė varge, skurde, ligose. Pažiūrėkime dabar, kame buvo to viso priežastis. Labai lengva surasti. Priežastis buvo tame, jog jie neturėjo mokslo. Neturėjo to šviesaus spindulėlio, kuris veda prie laimės, prie gerovės. Per tai klaidžiodami po tamsybes, vargo, skurdo. Argi tokis gyvenimas galima vadinti gyvenimu. Ne, tai tiktai skurdimas. Taigi nėra ko remtis tėvų gyvenimu. Dabar apsišvietimui turite geriausią progą. Seniau gal ne vienas troško mokslo, bet nebuvo kaip, nebuvo kame mokytis. Dabar kiekvienas gali prasilavinti, tiktai reikia noro, daugiau noro. Dabar turite geriausios progos, tiktai pasiskubinkite pasinaudoti jąja. Ta proga yra steigiamieji dabar beveik visur prie mokyklų, arba prie jaunimo draugijų, vakariniai kursai suaugusiems. Ten jūs galite išmokti dailaus apsiėjimo, pamėgti laikraščius ir knygas. Taigi, jaunime, griebkis už mokslo, mylėk jį karštai, o kada suprasi jo naudą, kada jis giliai įleis savo šaknį į tavo jauną širdį, blogi jūsų papročiai ir palinkimai išnyks, o jų vietoje pražys puikūs meilės, doros, vienybės žiedai.

K. Išvoškus

Lietuviai moksleiviai, 1918 m.

Šaltinis: Gera proga. (1918, Spalio 8). Dabartis (157), p. 3. [žiūrėta 2018-10-03] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23977&seqNr=3