1918 m. vasario 1 d. | Petras Klimas | Dienoraštis: Atsitiko krizis

Smetona imasi teroro: girdi, jei ta formulė nepraeis, jis atsisako toliau Tarybai pirmininkauti. Šaulys taip pat atsisako vesti politiką. Kairieji vėl pareiškia, jog jų formulei nepraėjus, jie negali toliau dalyvauti Taryboje — tai principo reikalas, ir jie nesimato įgalioti. Pasidaro vėl sumišimas.

Praėjo dvi savaiti, bet och! Jaučiuosi keliais metais pasenęs ir tarytum sulaužytas. Atsitiko krizis, kurio gal nelaukėme. Parvažiavus Šauliui iš Berlyno, vėl buvo sušaukta Taryba. Ir vėl iš pradžių, vėl nauji jos išradinėjimai, diskusijos dėl 11.XII.917 dokumento. Artinasi Brastos suvažiavimas ir vėl mus spiria priimti notifikaciją 11.X11.917 formomis. Tik toks skirtumas, kad Rusijai ir Vokietijai. Vokiečiai, be to, žadą Lietuvos nepriklausomybę pripažinti. Renkamos komisijos derėtis su užsienio reikalų [ministerijos] atstovu [Rudolf] Nadolny. Tuo tarpu pravažiavo ir [generolas Max] Hoffman­nas [0b. Osto generalinio štabo viršininkas], kurs norėjo pamatyti Tarybos narius. Prišnekėjo įvairių mandagių „Anschluss’o“ gerybių. Delegacijos atstovai (Kairys, Narutavičius) įsitikino, aneksijos apetitai dideli, jog Seimas atidėliojamas ir 11 .XII 11 interpretuojama [250] toli gražu ne kaip mes patys. Nadolny gi pakankamą atsakymą tedavė į vieną tepunktą, būtent, kad Vokietija tikrai pripažins Lietuvos nepriklausomybę. Bet raštu atsisakė duoti tą pažadą (girdi to nesą diplomatijoje!). Apie tai, kada ir kaip valdžia pereis į Tarybos rankas ir kada pasitrauks kariuomenė — jis nesąs įgaliotas; bet tai esą prižadėta. lr vėl eina ilgos kalbos, ar pakankamas atsakymas, ar ne. Kairieji neišranda taip — aš irgi. Smetona ir Šaulys visai patenkinti. Gi notifikacijai duodamos 11.XII formulės, tik su priedu prie II d., kad santykius su kaimynais ir vidaus tvarką nustato Seimas. Kairieji netinka antrą kartą notifikuoti pragaištingą ir klaidingą 11.X11 žingsnį. Stato tą notifikacijos formulę, kuri buvo jau nutarta 8.1. Kun. Olšauskis, kurs buvo Tarybos posėdžiuose kaip užsienio delegatas, susiuostęs su Smetona, laikė jo pu­sę ir forsavo nutarimą. Tai buvo jau apie 12 val. Kada kairieji išstatė savo formulę (8.1) Smetonai  ir Olšauskis, bijodami gal, kad gali ne taip išeiti, tiesiog botagais pliauškė — greičiau ir greičiau, balsuoti! Sumišimas. Biržiška nedalyvauja „centre.“ Aš prašau atidėti. Čia sako, jog Nadolny rytoj 11 val. išvažiuoja. Smetona imasi teroro: girdi, jei ta formulė nepraeis, jis atsisako toliau Tarybai pirmininkauti. Šaulys taip pat atsisako vesti politiką. Kairieji vėl pareiškia, jog jų formulei nepraėjus, jie negali toliau dalyvauti Taryboje — tai principo reikalas, ir jie nesimato įgalioti. Pasidaro vėl sumišimas. Pertrauka. 1 1/2 val. naktį (26.1 — 27.1). Smetona tiesiog „pasiutimo^» pagautas. Šaukia, plūsta, džiaugiasi, kad ir išstos — seniai. Girdi, turėjo išstoti! Šernas turavoja. Vakchanalija [bak­chanalija — betvarkė ] su putomis. Dešinieji svyruo­ja. Stulginskis prieš 11.XII notifikaciją. Balsuoja. Vos 12 balsų. už 11.XII notif. su Seimo priedu; 3 susilaiko, 5 — prieš Kairieji — Kairys, Vileišis, Narutavičius tuojau pareiškia išstoją ir išeina. Biržiška dar palieka. Pats nors balsavau su dauguma, bet visu kūnu ir dūšia jaučiausi „centro terorizuotas ir priešinausi ir turiniui, ir taktikai. Rytojuje  ypačiai pajutau tą priešinimąsi. Biržiška atsiuntė laišką irgi išstojąs. Pakėlėme klausimą dėl vakarykščių atsitikimų ir reikalavome (opozicija — aš, Vailokaitis ir Stulginskis), visa, kas atsitiko, būtų pranešta vokiečių atstovui į Brastą. Taip pat, kad toliau eitų pasitarimas su išstojusiais susitaikintume. Smetona visam priešinasi. Tiesiog demonas jį tarytum apėmė. Išrodo visiškai vokiečių sugraužtas ir jų užhipnotizuotas, kaip žmonės sako, „parsidavęs“. Taryboje jis net džiaugiasi, kad „obstrukcionisty“ amputacija atsitiko! Taip, girdi, ir reikia, dabar esą mes dirbsime . . .

Biauru ir nyku. Vokiečiams pranešta, jog su 8.1 formule visa Taryba sutiktų ir vėl iš vieno dirbtų. Atsakymų ir ligi šiandien nėra! Čia trūko tarybos Brastoje, čia iškilo streikas Berlyne ir Vokietijoje. Taryba pasidalijo šiokius tokius darbus. Tik komisijų neperrinko, kol nepaaiškės situacija ir ar grįš išstojusieji. Politikos ūpas verda. Išstojusieji įgyja aureolės. O likusieji keikiami ir juodinami. Naktys nemiegamos. Pareiš­kiau ir aš, jog būsiu priverstas išstoti, jei Taryba nepriims išstojusiųjų antrą kartą apsvarstyti ir bendrą darbą nusistaty­ti. Atidėjo mano klausimą ligi ateis atsakymas iš vokiečių. Stovis it pakarto. Komplikuojasi ir padėjimas laikraštyje. Ar nenorės Smetona ir Šaulys patys imtis į savo rankas. Bet juk laikraštis yra bendras ir kuopos steigtas. O mes kaip tik varome bendrą darbą. Biržiška jau buvo parašęs laišką, jog iš „[L.] Aido“ atsisakąs. Bet jo atsisakymo [253] takto žvilgsniu „neakcepta­vau“ ligi stovis paaiškės. Su Sm. santykiai šalti. Šaulys mažai šneka. Šiandien padarė kažin koki susirinkimą dėl Tarybos darbų, bet manęs jau nebekvietė. Jaučia, jog neilgai su jais man bus pakeliu. Vokiečiai tuodu mūsų politiku tiesiog „apgirdė“. Apgirdymas, berods, ir iš tikrųjų yra Smeto­nos butas (dabar jau ) Jurgio prospekte) tiesiog virto restoranu, kur visokie vokiečių „špicliai“ [šnipai] sukinėjasi. Pfui! Jaučiu, jog Smetona man tolimesnis, negu aš maniau, net bendros tautinės politikos ir idealų žvilgsniu.

Tariau nesąs tinkamas politikai ir tik lauksiu progos savo tikram darbui dirbti — knygų kabinete ir mokslo atmosfe­roje.

Lietuvos Tarybos prezidiumas 1918 metais. Iš kairės sėdi A. Smetona ir kun. J. Staugaitis, stovi J. Šernas ir J. Šaulys

Šaltinis: Petras Klimas. Dienoraštis 1915-1919. Čikaga, 1988 m. p. 219-222.