1918 m. vasario 12 d. | Vincas Staugaitis | Nenurašykite senųjų mokytojų
Kad pasilikusiųjų paidagogų metodai buvo kitoki, kaip kad dabar baigusiųjų 4 mėnesių kursus, arba jokių kursų visai nemačiusių mokytojų – tai tiesa. <…> Kad ne vienas jųjų, be to, suspėjo dabar savo metodus naujiems reikalams pritaikinti ir dirba gal dar vaisingiau už jaunuosius, tatai, berods, tektų irgi pripažinti.
Mokytojas R. B. straipsnyje < Į draugus mokytojus> pereitųjų metų <Lietuvos Aido> nr. 47 palietė paidagogikos laikraščio reikalingumą. Rodosi, jog čia negalėtų būti priešingų nuomonių ir visiems visomis pajėgomis tereikėtų pasistengti, kad toksai laikraštis ištikrųjų kuoveikiausiai įsisteigtų. Jis galėtų eiti visai atskirai arba tuo tarpu kaipo priedas prie vieno kurio laikraščio, kaip kad pirmiau yra buvusi <Mokykla> prie <Lietuvos žinių>.
Betgi laikraštis mokyklų ir mokytojų gyvenime šiaip ar taip turės daugiau teorijos, negu praktikos, reikšmės. Todėl šiandien, kada visa mokytojų armija eina tiesiog į praktikos darbą, toks laikraštis, nors ir yra visai neatidėliotinas dalykas, tačiau vistik jis tampa antraeiliu.
Pirmos eilės dalykas mokytojų praktikos darbui sutvarkyti būtų visų mokytojų lietuvių Sąjunga. Ta sąjunga turėtų padėti pamatan tautinį dėsnį ir tokiu būdu mokytojų reikalams ir pradedamajam Lietuvos švietimui sudarytų bendrą (visų tikėjimų) mokytojų organizaciją.
Prie pamatinio, t. y. tautinio Sąjungos dėsnio tektų čia jungti ir naujausi bei geriausi paidagogikos nutarimai, vis viena, ar jie būtų pačių lietuvių nustatyti, ar kilę iš vakarų bei rytų kultūros.
Toki siekimai Sąjungai dirbant turėtų reikštis paskaitose, kursuose, laikraštyje, susirinkimuose, taip pat metodų ir šiaip mokyklų vadovėlius ruošiant arba pavyzdingas mokyklas kuriant.
Kitų Sąjungos uždavinių skaičiuje galima pažymėti materialiniai mokytojų bei mokyklų reikalai, kaip antai: šelpiamųjų kasų steigimas emeritams, šiaipjau pašalpos organizacija ir kt.
Tokios Sąjungos klausimas jau dabar gyvai svarstomas ir jau sprogsta kai kurie pirmieji darbo pumpurai. Tik reikėtų, kad į tą darbą sparčiau dėtųsi veikiesnieji mokytojai. Tuomet ir jaunieji mokytojai pavyktų išvaduoti iš <pesimizmo> (nusivylimo) ir pritraukti į platų visuomenės darbą. Nepaliktų tuomet ir tokių naujų mokytojų, kurių programon kol kas neįeina nei pamtingesnis paidagogikos dėsnių pažinimas, nei mūsų kalbos gilesnis mokymos, neim mūsų laikraščių bei knygų siekimas.
Grįštant prie mokytojo R. B. straipsnio, tenka dar keletas dalykų pastebėti. Autorius perdeda, kad mokytojai, <užsilikusieji nuo senosios gadynės, dirba pasenusiais metodais> arba kad jiems gali būti prikišti <įstingę rytų metodai ir nešą proto ir visuomenės suirutę principai>. Autorius, mat, tiki vien vakarų kultūros paidagogikos išdaviniais.
Kad pasilikusiųjų paidagogų metodai buvo kitoki, kaip kad dabar baigusiųjų 4 mėnesių kursus, arba jokiių kursų visai nemačiusių mokytojų – tai tiesa. Bet kad anie senieji mokytojai vistik pakankamai buvo susipažinę su tais metodais tai irgi faktas. Kad ne vienas jųjų, be to, suspėjo dabar savo metodus naujiems reikalams pritaikinti ir dirba gal dar vaisingiau už jaunuosius, tatai, berods, tektų irgi pripažinti. Tikėti gi aklai vien vakarų paidagogikos išdaviniais, man rodos, nėra galima. Tai aš jau esu aukščiau trumpai pažymėjęs.
Antra vertus, kad palikusiems arba Rusijon išbėgusiems lietuviams mokytojams buvo svetimi dėsniai, <nešą proto bei visuomenės suirutę>, – tai liudyja jų darbas, tautiniu krypsniu varytas. Jie buvo dėl to mokyklų rusintojų valdžios baisiausiai persekiojami ir ryždavosi dėl savo nusistatytų dėsnių kovoti slaptais ir kitokiais įvairiais keliais. <Neištikimybės> priekaištu dergdamasi, valdžia juos kilnojo į nepakenčiamas vietas, state po rusų mokytojų globa ir t. t. Ir tie <suirutės> dėsniai tetiko vien rusintojų mokyklų administracijai ir mums primestiems rusams mokytojams. Todėl, kad reikia tikėti, kiekvienas priaugąs jaunuolis, kaipo būsiantis laisvos Lietuvos darbininkas tautinėje dirvoje atsimins, kad ir sunkiausiose sąlygose dirbą lietuviai mokytojai visuomet betgi yra sugebėję išlaikyti savyje degančią tėvynės meilę ir dėl jos kovoti
Vincė.
Pirmieji Linkuvos gimnazijos mokytojai, 1918-1920 m.
I eil. iš deš.: dir. Ignas Brazdžiūnas, Elzbieta Leimontaitė – Rudienė, Joana Bliumaitė, kun. Antanas Grigaliūnas, II eil.: Juozas Gobis, Povilas Gumbelevičius, Mykolas Lekūnas, Povilas Spudas, Kazimieras Jovaiša
Šaltinis: Staugaitis V. (1918, vasario 12). Mokytojų laikraštis ir sąjunga. Lietuvos aidas 19 (67), p. 1-2. [žiūrėta 2018.02.07]. Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66436_1
http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66436_2