1918 m. vasario 12 d. | Wilhelm Kahmann | Naujas stovis rytuose

Ukrainiečiai, mat, visą tą laiką vykino praktikos politiką; užtat jiems greičiau pasisekė įvykinti savo tikslas, negu vakarų pakraščio tautoms, ypačiai lietuviams.

Ne viena taikos viltis nuėjo vėjais. Bet dabar įvyko pirmoji taikos sutartis! Jauniausia valdija, Ukraina, visų pirmiausia susitaikė su pergalingomis vidurio valdijomis. Jei tatai tėra tiktai dalina taika, tai vis dabar jau paskirtas kelias, ir iš to gali išaugti didžių daiktų. Keletą valandų vėliau Trockis Lietuvos Brastoje jau nebežinojo kitos išeigos iš naujojo padėjimo, kaip tiktai paskelbti, jog karas tarp Rusijos ir vidurio valdijų esąs užbaigtas. Taiką įvykinti jisai atsisakė, kadangi jisai esąs įsitikinęs, jog bolševikų taika yra negalima. Taipo jau jisai mato, jog paliovus kariauti Ukrainai, Rusija joje nebeturi nė karinės, nė ūkinės paramos prieš vidurio valdijas.

Dabar dalykas pakrypo į niekieno nelauktą pusę. Rytuose taika neįvyko, kaip to pradžioje buvo laukiame. Vietoje taikos yra įvykęs keistas padėjimas, tokis keistas, kokio dar nėra buvę pasaulio istorijoje. Trockis nori paliauti kariavęs, jisai nuginkluos kariuomenę. Bet tautos laukia tikrų išgavų, jos nori sutvarkymo per karą įvykusio padėjimo, pavyzdžiui, nustatymo ribų, išsimainymo karo belaisvių ir užmezgimo taikaus susisiekimo. Visus šituos klausimus Trockis palieka neišrištus.

Trockio veiksniuose galima matyti naują taktiką užtęsti karui. Bet jis šitą pavojingą žingsnį vargu būtų žengęs, jeigu nebūtų įvykusi taika tarp vidurio valdijų ir Ukrainos, nes Rusijai būtų atsiradę didžiausių kliūčių. Ukraina yra svarbiausioji šalis, iš kur Rusija gauna maisto, o paliečia taipo jau Rusiją ir kariavimo žvilgsniu. Iš devyneto Ukrainos gubernijų Kijevo gubernija, Padalija [Podolė] ir Valuinija [Voluinė] galima pavadinti Rusijos javų sandėliais. Nebepristatant iš Ukrainos Rusijai maisto, rusai turės kęsti daugiau bado, negu yra kentę iki šiol. Be Ukrainos duonos, geležies, anglių ir žmonių jėgų, žieminė [šiaurinė] Rusijos dalis vargu galės pasigaminti visa ko tiek, kiek jai reikės išmaitinimui ir kariavimui. Tatai Trockis žinojo labai gerai ir todėl stengėsi sutrukdyti įvykinimą atskiros taikos su Ukraina, įsteigdamas Charkovo vyriausybę. Ar rusai šitą naująjį Trockio žingsnį žengs drauge, dabar negalima patikrinti. Nes per tai Rusijos padėjimas nepasigerina, o Trockio užtęsimo taktika iki šiol Rusijos ūkininkų tarpe yra padariusi papiktinimo. Gi pasklidus gandui apie taikos įvykimą su Ukraina, tarp Rusijos ūkininkų pakilo bruzdėjimas, kuris stengiasi taikos derybas pagreitinti.

Vidurio valdijoms ta taika yra didis susistiprinimas ūkio žvilgsniu, ir ilgainiui jis eis vis svarbyn. Ukrainai pačiai iš jo bus labai daug naudos. Kaipo naujausia valdija, jos ribos yra nustatytos etnografiniu dėsniu, vadinasi, riba yra nuvesta iki ten, kolei gyvena ukrainiečių ir šiaip sąlygos yra taipo jau nustatytos demokratiniais dėsniais. Ypač ūkio susisiekimas jai dideliai naudingas. Maisto išgabenimas padaugina žemės lobio, o įvežimas reikalingų prekių pakels ūkį. Sąlygos rūpestingai bando patenkinti abi pusi.

Kitos pakraštinės Rusijos tautos tiek nelaimėjo, kaip Ukraina. Ukraina daug vėliau tepradėjo kovą už savo atsivadavimą nuo Rusijos ir dargi šias paskutines dienas turėjo atkakliai smarkiai grumtis su priešu. Vakarų pakraščio tautoms, rods, nebuvo reikalo kovoti vidujinių kovų; jas vokiečių frontas saugojo nuo rusų užpuolimų. Ukrainiečiai, mat, visą tą laiką vykino praktikos politiką; užtat jiems greičiau pasisekė įvykinti savo tikslas, negu vakarų pakraščio tautoms, ypačiai lietuviams. Ukrainos politikai iš aukšto [iš anksto] buvo nusistatę įmones, kuriomis jie ketino vykinti savo siekimus, ir nuo šitų įmonių jie nebenukrypo nė dešinėn, nė kairėn pusėn. Jie nepaisė nė rusų pažadėjimų, nė santarvės viliojimų, nė jos gasdinimų. Bet per daug ir neužsiprašė, kad vidurio valdijoms nebūtų per sunku su jaisiais susitaikyti. Nevaikė betikslių tautinių sapnų ir neįvykinamų idėjų Galicijoje, kuri pridera prie Austrijos, kur taip pat gyvena apsčiai ukrainiečių. Tautininkai karštuoliai būtų reikalavę atiduoti ir tą dalį Galicijos Ukrainai. Bet Ukrainos politikai to nereikalavo, suprasdami, kad karą išlošusioji Austrija negali atiduoti savo valdijos krašto kitiems. Taigi Ukraina gali būti pavyzdys kitoms nerusėms pakraščio tautoms, nusistatyti savo programai, vaduojantis tikrenybės pamatu. Geriau žvirblis rankoje, negu karvelis, kuris betgi tebetupi ant stogo. Kas vaduojasi tokiu dėsniu, tam visuomet pavyks įvykinti bent dalis savo siekimų; o dažnai tokiu būdu pasiseka pasiekti daugiau, negu pradžioje buvo tikėtasi. Nes per tai abi pusi susieina per vidurį, kuris visuomet esti geriausias ir vieniems, ir kitiems. To dabar galima pasimokinti iš Ukrainos!


Kijevas, 1918 m.


Šaltinis: Kahmann, W (1918, Vasario 12). Naujas stovis rytuose. Dabartis (19), p. 1-2. [žiūrėta 2018-01-21] Prieiga internete:  http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23979&seqNr=1http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23979&seqNr=2