1918 m. vasario 14 d. | Lietuvių Vyriausioji Taryba Rusijoje: Visoms tautoms ir valstybėms

Lietuviams žengiant prie nepriklausomos demokratinės Lietuvos respublikos didysis Vyriausiojo Lietuvių Organo darbo tikslas yra nepriklausomos Lietuvos Valstybės atnaujinimas.

1917 m. lapkričio 16-19 d. Voronežo Suvažiavimas, kuriame dalyvavo Lietuvių Karininkų Sąjungos ir partijų: Lietuvos Socialistų Liaudininkų Demokratų, Demokratinės Tautos Laisvės Santaros, Tautos Pažangos, Lietuvių Krikščionių Demokratų ir Lietuvių Katalikų Tautos Sąjungos,

1) apsvarstęs dabartinį politikos momentą;

2) atsižvelgdamas:

a) į pirmąją Lietuvių Konferencijos Vilniuje 1917 m. rugsėjo mėn. 18-22 d. rezoliucijos dalį, kurią sudarydami Didžiosios Lietuvos lietuviai rėmėsi Lietuvos reikalais ir visuotiniu lietuvių siekimu;

b) į visą Rusijos Lietuvių Tautos Tarybos nutarimų posmą ir į Rusijos Lietuvių Seimo rezoliucijas;

c) į Amerikos lietuvių darbus ir jų Seimo nutarimus dėl Lietuvos laisvės;

d) Rusijos Tautų Kongreso Ki[j]evo nutarimą Lietuvos reikalu;

e) Antrosios Stokholmo Lietuvių Konferencijos nutarimus ir

3) atsižvelgdamas antrąją Lietuvių Konferencijos 1917 m. 18-22 d. rugsėjo mėn. Vilniuje rezoliucijos dalį

Nutarė

1) Sudaryti Vyriausiąjį Lietuvių Organą, kuris vadovautų Rusijos lietuvių politikos gyvenimui.

2) Lietuviams žengiant prie nepriklausomos demokratinės Lietuvos respublikos didysis Vyriausiojo Lietuvių Organo darbo tikslas yra nepriklausomos Lietuvos Valstybės atnaujinimas. Tuo tikslu Vyriausiasis Lietuvių Organas, remdamasis nepaliaujama lietuvių kova dėl savo nepriklausomybės, demokratiniu pasaulio ūgiu, jo viso demokratėjimu, pagaliau Amerikos, Rusijos, Prancūzijos, Anglijos ir Šventojo sosto padėta  taikos pagrindu idėja – pavergtųjų tautų išvadavimas jų politinio apsisprendimo keliu, – turi reikalauti iš pasaulio valstybių pripažinti lietuviams teisę sudaryti suvereninę Lietuvos Valstybę. Vyriausiasis Lietuvių Organas turi budriai sergėti nepriklausomosios Lietuvos idėją ir ginti ją nuo kaimyninių valstybių ir tautų kėsinimosi. Vyriausias Lietuvių Organas turi aiškiai žymėti pasauliui, kad lietuviai, atsižadėdami istorinių Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės sričių, rūpinasi sudaryti Lietuvos valstybę etnografinėse – Lietuvių tautos iš seno gyvenamų žemių – sienose su neišvengiamomis ekonominiam gyvenimui korektyvomis. Tuo tikslu Vyriausiasis Lietuvių Organas turi reikalauti, kad visos išsklaidytos Lietuvos dalys (Didžioji Lietuva – Vilniaus, Kauno, Suvalkų gubernijos, dalys Gardino ir Kuršo gubernijų – ir Mažoji Lietuva) būtų sujungtos vienon Lietuvos Valstybėn ir tuo būdu Lietuvai būtų suteiktas įėjimas į Baltijos jūrą, kuriuo ji galėtų laisvai naudotis ekonominiams krašto reikalams. Vyriausias Lietuvos Organas turi aiškiai žymėti pasauliui, jog lietuviai laiko naturaline, neatimamąja savo teise nustatyti būsimosios Lietuvos vaistybės valdymo formą ir vidaus tvarką, taip pat ir santykius su kaimynėmis ir kitomis pasaulio valstybėmis Steigiamajame Lietuvos Seime Vilniuje, išrinktame visuotiniu, be lyties, tautos ir tikybos skirtumo, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, proporcine sistema, esant šalyje piliečių laisvės garantijoms. Vyriausiasis Lietuvių Organas turi pažymėti pasauliui, jog Lietuvos valstybės nepriklausomybės atnaujinimo sankcija tarptautiniam Taikos Kongresui nepriklauso ir jog lietuvių tautai jau šitame Taikos Kongrese turi būta grąžinta jos senoji teisė dalyvauti per savo atstovus tautų sprendimuose.

3) Būsimoji suvereninė Lietuvos Valstybė sueis į tam tikrus Lietuvos Seimų nustatytinus santykius ne su viena Vokietija, bet su visomis pasaulio valstybėmis, ir todėl paveda Vyriausiajam Lietuvių Organui ruošti lietuvių tautai dirvą susipažinti ir susiartinti su pasaulio valstybėmis ir tautomis.

Lietuvių Vyriausioji Taryba Rusijoje, šiuos nutarimus vykindama, kreipiasi į visas kariaujančias ir neutralias valstybes ir reikalauja:

1) kad visos jos pripažintų Lietuvą laisva nepriklausoma valstybe Vilniaus, Kauno, Suvalkų, dalių Gardino ir Kuršo gubernijų ir Mažosios (Prūsų) Lietuvos ribose su išėjimu į jūrą;

2) kad nepriklausomos Lietuvos Valstybės atstovai dalyvautų taikos derybose lygiomis su kitų valstybių atstovais teisėmis;

3) kad laikinai Lietuvos valdymas ir tvarkos palaikymas būtų pavestas Lietuvos Tarybai Vilniuj (Staatsratui), kuri paskirtu laiku turi sušaukti Vilniuje Steigiamąjį Lietuvos Seimą, išrinktą visuotiniu, be lyties, tautos ir tikybos skirtumo. Lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, proporcine sistema, esant šalyje piliečio laisvės garantijoms;

4) kad iš Lietuvos Valstybės ribų tuojau būtų atšaukta svetimųjų valstybių (centrinių valstybių ir rusų) kariuomenė;

5) kad pasitraukiant iš Lietuvos vokiečių ir rusų kariuomenei, tuoj būtų įvesta organizuotoji lietuvių kariuomenė, kuri ir klausytų vyriausiosios Lietuvos valdžios – Lietuvos Tarybos Vilniuje;

6) kad tuoj būtų grąžinami vyriausybės lėšomis Lietuvon visi karo tremtiniai;

7) kad išvežtasai karo metu iš Lietuvos gelžkelių, pašto, telegrafo ir visų kitų vyriausybės bei visuomenės įstaigų turtas, kaipo neužginamoji krašto savastis, būtų grąžintas Lietuvon;

8) kad Lietuvos gyventojams būtų atlyginta visi dėl karo ištikusieji nuostoliai, ir

9) kad karo nuostolių nustatymas būtų pavestas tam tikrai tarptautinei įstaigai, būtinai dalyvaujant joje Lietuvos atstovams.

Lietuvių Vyriausioji Taryba Rusijoje Voronežas, 1918 m. vasario 1-14 d.

Šaltinis: Eidintas A., Lopata R. Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914-1920 metų dokumentuose. Vilnius, 2017. P. 356-358.