1918 m. vasario 16 d. | Jurgis Šaulys | Tarp dviejų ugnių: Lietuvos nepriklausomybė
Lietuvos kraštas buvo paverstas karo lauku, lietuvių tauta pasijuto tarp dviejų ugnių. Ir nežiūrint, jog lietuviai karo atsikimų buvo suskaidyti, atskirti vieni nuo kitų, išmėtyti po įvairias, kovojančias tarp savęs valstybes, – jie vis dėlto įstengė nepriklausomai vieni nuo kitų, vienodai nusistatyti dėlei svarbiausio savo politikos reikalo – Lietuvos ateities.
Laukiamoji valanda išmušė. Šeštadienį, vasario 16 d., Lietuvos Taryba vienu balsu, nutarė paskelbti Lietuvos nepriklausomybę ir kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes tam tikru aukščiau spausdinamu pareiškimu, prašydama jų pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Įvyko, ko visa Lietuva senai troško bei laukė. Ir Lietuvos Taryba, pasiryžusi prie šito žingsnio, išpildė tik aiškią tautos valią, kartkartėmis ir įvairiais būdais išreikštą.
Nuo šios valandos Lietuvos valstybė Lietuvos Tarybos keliama, atgimsta iš nauja. Atgimsta kartu mūsų vaidentuvėje ir visa virtinė jos kūrėjų bei gynėjų, o ypačiai visos eilių eilės tų jos gaivintojų, kurie, valstybei žlugus, puolėsi įkelti ją vėl ant kojų žodžiu, raštu, darbu.
Lietuvos valstybė buvo žlugusi. Bet jos idėja, reikalas ją vėl atgaivinti buvo likęs gyvas. Iš pradžių gaivindama vien tarp aukštesniųjų luomų, ta savos valstybės atnaujinimo idėja plečiasi pamažu vis plačiau ir plačiau, kol apima ji pagaliau pačių plačiųjų mūsų visuomenės sluoksnių. Ir mes matome jau 1905 metais, jog susirinkęs Vilniun vadinamas Didysi Seimas, taikindamos prie ano meto sąlygų, stato drąsų Lietuvos savarankiškumo reikalavimą. Tai jau nebe vieno kurio luomo, o visos plačiosios Lietuvos visuomenės reikalavimas, kurios nuomonių reiškėjas ir buvo anas Seimas.
Nuo to laiko mūsų visuomenės politikos sąmonė dar labiau brendo ir aiškėjo. Geriausiai matome tai, ištikus didžiajam pasaulio karui, kurts kaip tik visu sunkumu gulė be ko kito ir ant Lietuvos bei lietuvių tautos. Lietuvos kraštas buvo paverstas karo lauku, lietuvių tauta pasijuto tarp dviejų ugnių. Ir nežiūrint, jog lietuviai karo atsikimų buvo suskaidyti, atskirti vieni nuo kitų, išmėtyti po įvairias, kovojančias tarp savęs valstybes, – jie vis dėlto įstengė nepriklausomai vieni nuo kitų, vienodai nusistatyti dėlei svarbiausio savo politikos reikalo – Lietuvos ateities.
Ar tai paimsime Amerikos lietuvius, ar tai gyvenančius neutralinėse valstybėse lietuvius emigrantus, ar pagalios… Rusijos lietuvius, – visų jų norai ir pageidavimai, viešai pareikšti ir liečią Lietuvos ateitį, atitinka nutarimą, kurį yra priėmusi Lietuvos konferencija, posėdžiavusi Vilniuje rugsėjo 18-23 d. 1917 metais, o kuriuo remdamos ir skelbia dabar Lietuvos Taryba Lietuvos nepriklausomybę.
Skelbdama Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos Taryba pildo tokiu būdu ne tik lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimą, bet ir aiškiai apsireiškusi lietuvių tautos liepimą.
Sunkią valandą, kada karas nenustoja vis dar siautęs, atgimsta mūsų valstybė. Todėl išanksto galima jau spėti, jog jos kėlimosi darbas nebus greitas ir lengvas.
Ir sunkių valandų valandų turės be abejojimo pergyventi dar Lietuvos Taryba, bedirbdama priruošiamąjį darbą, kol nebus sušauktas steigiamasis seimas, kuriam teks galutinai nustatyti ir patys atgimstančios valstybės pamatai ir jos santykiai su kitomis valstybėmis.
Tame darbe reikalauja todėl ir laukia Lietuvos Taryba užuojautos, supratimo ir pagalvos iš plačiosios Lietuvos visuomenės, kurios reikalams juk ji tik ir tetarnauja.
D-ras J. Šaulys
Lietuvos Tarybos vicepirmininkas
„Lietuvos Aidas“, 1918 m. Vasario 19 d.
Šaltinis: Šaulys J. (1918, vasario 19). Dėl nepriklausomybės paskelbimo. Lietuvos aidas 22(70), p. 1-2. [žiūrėta 2018.02.11]. Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66433_1
http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66433_2