1918 m. vasario 16 d. | Ludwig Quessel | Lietuvos ir Vokietijos ūkio pajėgos

Visas Lietuvos turtas, šalia gyventojų darbštumo – juk tai jų laukai ir girios, kadangi žemėje mineralų kaip ir visai nėra.

Lietuvoje žymiausioji vieta priguli žemės ūkiui, gyvulių auginimui ir girių ūkiui. Ypač lietuviai labiausiai tuo tik ir tesiverčia. Devyni dešimtadaliai visų lietuvių gyvena iš žemės ūkio. Bent 90 iš 100 lietuvių yra ūkininkai arba darbininkai. Lietuvoje pramonė anaiptol negali plėtotis, panašiai, sakysime, į Vokietijos pramonę, nes Lietuvai stinga geležies, anglių ir šiaip žemėje randamosios žaliosios medžiagos, kurios Vokietija turi apsčiai. Todėl Lietuva tegali vyriausiai verstis tiktai ūkininkavimu ir girių auginimu. Keliaudami per Lietuvą matome, jog visa ta šalis apžėlusi begalėmis girių, o tarp jų laukai. Tik šen ten yra kiek pramonės įstaigų. Arčiau įsižiūrėjus, pamatysime, jog Lietuvoje vyriausiai yra įsigyvenę tokių pramonės įstaigų, kurios sudirba žemės ūkio gaminamą žalią medžiagą. Taigi čia galima užeiti dirbtuvių spirito ir degtinės, aludarių, malūnų visokios rūšies, pjovyklų, veltuvių ir kitokia Lietuvos pramonė yra susirišusi su savo šalies žemės ūkiu, kurisai pristato žalios medžiagos. Dažnai galima užtikti pramonės įstaigų didžiuose dvaruose, kame jos dera sudirbti ūkio gaminiams. Šitos įstaigos, technikos atžvilgiu, dažnai esti gana pavyzdingos. Tačiau čia dirbantieji pramonės darbininkai dar nėra visiškai atsitraukę nuo žemės ūkio. Apie lietuvių pramonės darbininkus yra tokia nuomonė, nors jie dirbtų ir mieste, o jų tikslas vis tebėra tas pats: – vėl kada pagrįžti savo gimtinėn, į banguojančius, liūliuojančius javais laukus.

Lietuvos miestų nė istorijos, nė ūkio atžvilgiu visai negalima palyginti su Vokietijos miestais. Vokietijoje ir smulkieji miesteliai vyriausia verčiasi pramone, o Lietuvoje jų padėjimas kitokis. Bent mažuose miesteliuose žymi gyventojų dalis taip pat verčiasi ūkininkavimu. Trobos tokiuose miesteliuose paprastai mažiukės, medinės, kaip ir sodžiuje. Gera gyventojų dalis taip pat nieko nesiskiria nuo ūkininkų ir sodžiaus darbininkų. Randamosios ten pramonės įstaigos tedera tiktai tos pačios apylinkės reikalams. Lietuvos miestuose daugiausia gyvena žydų, lenkų, rusų ir vokiečių.
Kai kuriuose miestuose žydų yra daugiau, negu pusė visų gyventojų. Tačiau į miestus pradeda keltis gyvent ir lietuvių – aukštesniųjų ir vidurinių luomų, nors kartais čia lietuviams tenka apveikti nemaža seniau čia įsigyvenusiųjų sluoksnių priešingumų. Iš viso galima sakyti, kad Lietuvos miestai dar tiktai tesiruošia. Bent vokiečių akimis žiūrint, Lietuvos miestuose tebėra daug ko, kas neišlavinta, netobula, nors kai kurie tie miestai sparčiai auga.

Vyriausiasis Lietuvos ūkio pamatas – tai sodžius, kame todėl yra įmanytinai tiršta gyventojų. Vokiečiams išrodo, kad Lietuva nelabai tirštai apsėsta šalis. Bet nereikia užmiršti, jog čia sodiečiai ir miestiečiai – beveik visi turi verstis žemės ūkiu. Įvykinus svarbesnių atmainų ūkyje, išdalinus didžiuosius dvarus, rods būtų galima prigaminti daug daugiau žemės gaminių. Tąsyk nebereikėtų lietuviams, kaipo seniau, dangintis užsienin; nes uždarbio ir duonos pakaktų ir savo šalyje. Pabrangus ūkio gaminiams, žmonės atsirastų tokiame padėjime, kad galėtų žymiai pagerinti savo žemę ir ūkininkauti visai pavyzdingai. Bet vokiečių išeiviams sėsti Lietuvoje niekuomet netiks. Po šito karo, kuris yra prarijęs tiek daug gyvybių, Vokietijoje gyventojų pertekliaus nebus. Vokietija savo žmonių privalys savo šaliai. Todėl patartina paliauti kalbėjus dar apie vokiečių kraustymąsi Lietuvon, kuo tiktai be reikalo kelia tarp lietuvių nerimasčiavimą ir nepasitikėjimą. Lietuva savo laukų ir girių privalo savo vaikams maitinti. Visas Lietuvos turtas, šalia gyventojų darbštumo – juk tai jų laukai ir girios, kadangi žemėje mineralų, naugių kaip ir visai nėra.

Bet Lietuva Vokietijai tuo svarbi šalis, kad iš ten bus galima parsigabenti apsčiai žaliosios medžiagos ir maisto. Kadangi Lietuva stinga geležies ir anglių, tai ji savo ūkiui geresnių padargų, mašinų ir dirbtinių trąšų turės gabentis iš kitur, užtatai užsienin parduos savo ūkio gaminius. Visa, ko Lietuvai stinga, geriausiu, patogiausiu būdu gali pristatyti Vokietija, sakysime, ūkio padargų, mašinų, iš oro gaminamojo azoto ir kalio. Taigi Vokietijos ūkio pajėgos derės padidinti Lietuvos žemės našumui, o užtat Lietuvos žemės ūkis ir miškai Vokietijai pristatys tų gaminių, kurių ji stinga, kuriems Vokietija bus gerai mokanti mugė.

Plėtojimasis vienos ir kitos šalies ūkio niekuomet negali turėti negeistinų kaimynui pasekmių, negali pagimdyti tarpe abiejų šalių neužsiviežimo Juo labiau išsiplėtos prigimti Lietuvos turtų šaltiniai, juo ji bus geresnė Vokietijos pramonės dirbinių pirkikė. Vokietija gi, versdamasi savo pramone ir savo technikos sumanumu, taip pat praturtės ir galės išpirkti daugiau Lietuvos gaminių. Taigi, matyti, žemės ūkio šalies Lietuvos ir pramonės žemės Vokietijos reikalai gražiausiai susitaikina. Iš to, abiejų tų šalių politikams kyla užduotis – tos dvi šali taip sutaikyti, kad abidviem iš to būtų naudos…

Šaltinis: Quessel, L (1918, Vasario 16). Lietuvos ir Vokietijos ūkio pajėgos. Dabartis (21), p. 1-2. [žiūrėta 2018-01-22] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23981&seqNr=1
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23981&seqNr=2