1918 m. vasario 18 d. | Vokiečiai rytuose žengia priekin

Taigi vokiečių ginklai atkreipti ne į Rusijos gyventojus, o tiktai į bolševikus, kurie trukdo taiką tarp Vokietijos ir Rusijos. Nors ir išrodo keista, bet iš tikro vasario 18 d. vokiečių pradėtasis žygiavimas priekin rasi bus tikrąja priemone įvykinti pageidaujamajai taikai.

Vasario mėnesio 18 dieną 12 valandai pasibaigus pietums visame rytų fronte, nuo Baltųjų jūrų iki Ukrainos ribų, vokiečių kariuomenė pradėjo žengti priekin. Dar tą pačią dieną paėmė Dünaburgo tvirtovę. Šitas veiksmas – tai vienatinis atsiliepimas į rusų delegacijos taikos derybų užtęsimą ir vienpusį taikos derybų pertraukimą, per poną Trockį.

Vokietija buvo tvirtai pasiryžusi su Rusijos tauta padaryti abiem pusėm garbingą taiką, kuri būtų buvusi pamatu patvariam šitų tautų sugyvenimui ateityje. Bet tatai įvykinti tepasisekė tiktai su Ukraina, nes Ukrainos atstovai Lietuvos Braston buvo atvykę su tvirtu noru susitaikyti. Gi su petrapiliškės bolševikų valdžios atstovais tarybos turėjo pasilikti bergždžios, nes šitie nenorėjo taikos. Jie neturėjo jokio supratimo apie politikinį ir kariuomeninį Vokietijos stovį. Savo sapnais apie visuotinę pasaulio revoliuciją norėjo jie parblokšti vokiečių tautos patvarumą ir išardyti tvarką vokiečių kariuomenėje. Todėl jų tikslas tebuvo tiktai tęsti taikos derybas, kol neįvyks jų svajojimai, kuriais jie tikėjosi sunaikinsią Vokietiją.

Nors šitie rusų delegacijos tikslai buvo aiškiai matomi ir jų propagandos lakštuose atvirai išreikšti, nors rusų spauda vokiečių valdžią ir kariuomenę šmeižia bjauriausiais būdais, tačiau vokiečių valdžia kantriai varė taikos derybas, kolei buvo galima. Trockis, nebeišmanydamas, kaip čia dar ilgiau beužtęsus taikos derybas, vienpusiu savo paskelbimu nutraukė derybas ir taipo nedavė įvykti taikai.

Jog Trockis nė manyte nemanė sutikti su Rusijos gyventojų reikalavimais, tatai aiškiausiai parodo išvaikymas steigiamojo seimo, kadangi bolševikai bijojo, kad seimas neišgriautų jų viešpatavimo. Bolševikų viešpatavimo neremia Rusijos gyventojai; jisai ne kas daugiau, kaip tiktai smarkavimas, kuris gali išversti aukštyn kojoms visą Rusijos gyvenimą. Tiesa, Vokietijos gyventojai, neutralės šalys ir visas pasaulis laukė taikos, o ir dabar vokiečiai tebenori taikos su Rusijos gyventojais. Vokiečiai rusams ištiesė ranką ir norėjo taikytis priimtinomis rusams sąlygomis. Vokiečiai ne tiktai nereikalavo kontribucijų, jie rusams siūlė dargi ūkiškos paramos, idant rusai vėl galėtų atitaisyti savo ūkį, kurį yra išardęs bolševikų viešpatavimas. Vokiečiai nenorėjo nė pasisavinti žemės; jie tiktai reikalavo, kad rusai ne rusų apsėstiems kraštams pripažintų jau seniai trokštamą teisę įsikurti sulig savo noro ir laisvai gyventi.

Jei tatai ligi šiol, dėl karo aplinkenybių, dar neįvyko, tai kalti tiktai vieni bolševikai. Apie tai neabejojo nė vienas lietuvis, kuris yra sekęs Brastos derybas ir žino pastaruosius įvykius Rusijoje. Lietuviai žino, kad kraštutinių Trockio reikalavimų išpildymas nebūtų buvęs Lietuvai naudingas, ji būtų turėjusi pražūti, bekovodama su Lietuvos kitataučiais. Čia bolševikai būtų turėję progos „ateiti tvarkyti“, kaip jie tatai daro Ukrainoje ir Suomijoje. To Vokietija negalėjo leisti daryti toje šalyje, kurioje ji didžiomis išlaidomis ir neapsakomu vargu yra padėjusi pamatus gydymui skaudžių karo žaizdų ir šalies atgaivinimui.

Vidurio valdijos taipo jau negalėjo leisti, jog bolševikai, sukėlę Ukrainoje naminį karą, pribaigtų tą kraštą už tai, kad Ukraina sutarė taiką su vidurio valdijomis. Taip Petrapilės vyriausybė boja viešai pripažintos krašto nepriklausomybės ir jo „apsisprendimo teisės“. Vokiečių kariuomenė ir negali žiūrėti nieko neveikdama į bolševikų baisenybes Latvijoje, Igaunijoje ir Suomijoje.

Vokietija, tiesa, nenori kištis į vidujinius Rusijos reikalus, bet ji ir negali dėtis negirdinti iš visų pusių atskambančių pagalbos šauksmų. Reikia viltis, jog ateityje Rusijos gyventojai įsikurs tokią vyriausybę, su kuria bus galima sudaryti patvari taika. – Taigi vokiečių ginklai atkreipti ne į Rusijos gyventojus, o tiktai į bolševikus, kurie trukdo taiką tarp Vokietijos ir Rusijos. Nors ir išrodo keista, bet iš tikro vasario 18 d. vokiečių pradėtasis žygiavimas priekin rasi bus tikrąja priemone įvykinti pageidaujamajai taikai.

Šaltinis: Vokiečiai rytuose žengia priekin. (1918, Vasario 21). Dabartis (23), p. 1-2. [žiūrėta 2018-01-23] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23984&seqNr=2
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23984&seqNr=1