1918 m. vasario 19 d. | Nereikia per daug lenkti lanko!

Argi dar reikia pasirodymo, jog tautų apsisprendimo teisės idėja neprivalo virsti tautininkų skandalu? Tokių prirodymų yra gana. Štai ir lietuviai negali įsivaizdinti Lietuvos be Vilniaus; ir lenkai, kurie savinasi tą patį Vilnių.

Laikraštis „Kownoer Zeitung“ perspėja lenkus, kurie dabar, kai Cholmo žemė atiteko Ukrainai, griežtai prieš tai protestuoja. „Kownoer Zeitung“ graudena, kaip mes ir lietuviams esame išaiškinę, jog politikos reikalai visuomet reikią varyti nesikarščiuojant, ramiai, vis atsimenant, kaip kas yra iš tikrųjų. Bet pastebėtina, kad dabar matome, jog ir kiti, kurie pirma siekė nevykinamų sapnų, dabar politikos reikalus pradeda svarstyti rimčiau. Vokietijos socialistų laikraštis „Vorwärts“, kuris pirma stipriausiai remdavo radikalę tautų apsisprendimo teisę, iš pastarojo laiko prityrimų yra daug pasimokinęs, ir savo skiltyse jau ima kalbėti apie kokią „apsisprendimo suktybę“. Kaip anuose (socialistų) sluoksniuose galėjo įvykti tokia griežta atmaina, bus naudinga ir kai kuriems lietuvių sluoksniams plačiau išdėsčius.

Yra tikras daiktas, jog kiek seniau, prieš iškilsiant karui, niekam pasaulyje neatėjo į galvą mintis, kad lenkams kartą gali pasisekti nusikratyti rusų valdžią ir vėl sudaryti savarankę valdiją. Į tai nurodydamas, laikraštis „Kownoer Zeitung“ išveda štai ką: „Kada apgalėjusios priešus, vidurio vladijos užpernai lapkričio mėnesyje savo atsišaukimu paskelbė nepriklausomą Lenkiją, jos tada lenkams suteikė didžią ir nieku neužpelnytą dovaną. Buvo galima tikėtis, kad lenkai už šitą visai netikėtą jų išvadavimą nuo Rusijos valdžios bent mokės būti dėkingais geraširdėms savo išvaduotojoms. Bet senasis Bismarco perspėjimas, jog atvaduotosios tautos niekuomet nebuva dėkingos, ir šitame sykyje išsipildė. Nes užuot tuojau visomis savo pastangomis pradėjus tvarkyti vidujinius savo žemės reikalus, lenkai įšaliai priklinosi savo atvaduotojams vis naujais ir naujais reikalavimais, pagalios ėmė reikalauti, kad prūsai atiduotų jiems savo seną vokišką Danckos miestą!

Vokietija pirma į tai žiūrėjo ramiai. Remdamosi savo stipria kariuomene, Vokietija gąsdinimų neprivengia. Vokiečiai spėjo, kad lenkams tasai vaikiškas išdidumas ir užsikarščiavimas pagalios pereis ir kad lenkai politikos dalykus ims svarstyti rimčiau, atsižvelgdami daugiau į pačią tikrenybę. Manė, jog lenkai liausis reikalavę to, ką jie amžinai gauti negali. Tačiau, kas yra atsitikę šitas dienas, parodė, jog maža tėra vilties, kad lenkai bent kada padės varyti tikrenybės politiką, kad jie permanys, kas galima įvykinti, o kas ne.

Prijungimas Cholmo krašto prie Ukrainos yra įvykęs, atsižvelgiant į istoriją ir į etnografinius dėsnius. Tačiau lenkų troškimas pasiglemžti tuos kraštus tokis didis, jog dabar vokiečiai verste verčiami pagalvoti, ar vidurio valdijos neprivalo atmainyti savo nuomonę apie tautų apsisprendimo teisę, kurios jie yra laikęsi ligi šiolei. Nes ką šiandien mes matome tarpe lenkų, tai rytoj galime gauti pamatyti ir kitur. Pagalios, esą, mes juk ne tam kariavome, kad kai kurioms tautoms sutvėrus ateitį savo darbais, anaiptol, mes kovojome, kad atsigynus nu antčpuolikų, kurie mus buvo užpuolę iš visų pusių. Kad tatai daugiau neatsikartotų, mes, darydami taiką, privalome būtinai apsidrausti.

Jei tokiam apsidraudimui nebuvo pavojaus iš įgyjančių savarankybę Rusijos vakarų tautų, tai tokia tų tautų savarankybė galėjo būti priimama kaipo viena mūsų karo tikslo programos dalis. Bet tiktai tokiame sykyje, jei Vokietijai iš to nebuvo pavojaus: jokia Vokietijos valdžia negalėtų sulig gyventojų laikytis kitos nuomonės, kaip tiktai tos, jog vyriausioji ir svarbiausioji taikos sąlyga privalo būti pilna mūsų ateities, tikra mūsų valdijos ribų apsauga. Tokie klausimai, kaip mažųjų tautų apsisprendimo teisė užimtuose mūsų kariuomenės kraštuose, tegali būti svarstomi tiktai tuokart, kada jau yra išpildyta viršuje minėtoji sąlyga.

Lenkai savo pasielgimu yra išgąsdinę ir tuos vokiečių sluoksnius, kurie, rodėsi (tyčia sakome „rodėsi“), mažųjų tautų reikalus stato aukščiau už vokiškosios savo tėvynės reikalus. Tatai parodo šitas štai Vokietijos socialistų laikraščio „Vorvärts” straipsnis, kurį jisai yra paskelbęs dėl priežasties lenkų demonstracijų, kada vidurio valdijos padarė taiką su Ukraina.

„Jeigu lenkai galėtų taip elgtis, kaip jie nori, tai jie jau šiandien būtų tvėrę kardą ir užpuolę ant Ukrainos, kad atsiplėšus sau Cholmo žemė. Argi dar reikia pasirodymo, jog tautų apsisprendimo teisės idėja neprivalo virsti tautininkų skandalu? Tokių prirodymų yra gana. Štai ir lietuviai negali įsivaizdinti Lietuvos be Vilniaus; ir lenkai, kurie savinasi tą patį Vilnių. Čia gudų kivirčai su rusais, čia vėl lenkų vaidai su gudais. Kitur vėl čekai, remdamiesi istorija, nori viešpatauti ant vokiečių, dargi sugriauti Madjariją ir prisijungti Slovakų žemę. Visur tas pats vaizdas: užuot tautų apsisprendimo teisės išlenda tautininkų apsisprendimo skandalas. Kiekvienas apsisprendimo teisės tenori tiktai sau, ir tai kuo didžiausiame plote.

Kas bus su kitais, tatai niekam ne galvoj.

Tuo tarpu jokia filosofija nepadės užginčyti to, kad gražiosios vokiečių bei lenkų bičiulystės dienos jau yra perėjusios. Jų vietoje iškilo naujas dalykas – vokiečių bei ukrainiečių reikalų bendrybė priešais lenkų pastangas. Bet vienas pasaulio istorijos trinkis gali sunaikinti ir tą vaizdelį gražiame rytų reginyje, kame, tikrai sakant, nematyti nieko, kas būtų gražu.

Dabar jau nebus galima įvykinti nė tariamo laisvo Lenkų priglaudimo prie Vokietijos. „Austrų bei lenkų“ taikaus išrišimo sumanymas nuplaukė Vysla pasroviui – ar tiktai nesugrius ir Lietuvos bei Kuršo hercogystės planai? Visa-kas išrodė tvirta, o leidžiasi tarp pirštų, kaip košė; ir žmogus pradedi mąstyti, bau tai, kas buvo po caru, ir be jo būtų galėję būti geriau, pagalios nebuvo labai naudinga pasaulio tvarkai… Rusija!

Mes patariame, sako laikraštis „Kownoer Zeitung“, visiems tiems, kuriuos paliečia šitas pastebėjimas, akylai pasiskaityti tą vokiečių socialdemokratų laikraštį ir sulig to elgtis, jei patys nenori sunaikinti savo viltį, kaipo kad yra padarę lenkai, kurie dabar yra praradę, dargi karštą savo užtarytojų laikraštį „Vorwärts“ Vokietijoje.

Pagal Brest-Litovsko sutartį patvirtintos Rytų Europos sienos

Šaltinis: Nereikia per daug lenkti lanko! (1918, Vasario 19). Dabartis (22), p. 1-2. [žiūrėta 2018-01-22] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23982&seqNr=1
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23982&seqNr=2