1918 m. vasario 2 d. | Liudas Noreika | Patriotizmo svarba

Gerai susipratęs, tvirtesnio būdo lietuvis neina dėl tėvynės meilės jausmo, tamsiųjų kaimynų keliais už kokį menkniekį teisman, bet stengiasi su saviškiais geruoju susitaikyti, o ne tai verčiau visai nusileisti, by tik nežeminus tokiais niekais savo tėvynės garbės. Tik, pabrėžiu, ne piktoji, kitas tautas skriaudžianti, bet prigimta, sutvarkyta tėvynės meilė verta kuodidžiausios pagarbos.

Tikra tėvynės meilė yra žmogui prigimta lygiai, kaip ir daugelis kitų aukštesnių jausmų. Tiktai įvairiose aplinkybėse tėvynės meilė esti visaip suprantama: įvairūs žmonės dažnai ją  aiškina saviems tikslams. Bet tautinis indiferentizmas (tautinio prisirišimo nejautimas) yra lygiai priešingas sveikam patriotizmo jausmui, kaip ir šovinizmas ar tautinis fanatizmas.

Kad sveikas patriotizmo jausmas yra prigimtas, galima aiškiai patirti, nagrinėjant savo jausmus, susidūrus su lygiai pažįstamais savo tautiečiais ir svetimtaučiais: atvirumas bei užuojauta daug lengviau liečia saviškį ir tik vėliau rūpinamasi svetimais. Net žmonės atskirų luomų bei užsiėmimų lengviau susiartina, negu vieno luomo, ar užsiėmimo, bet įvairių tautų. Atskirų tautų, bet vienos tikybos dvasininkai labai jaučia tautystę, nors tarnauja vienai bendrai bažnyčiai. Reikia visgi atsiminti, kad tokia išvada  neliečia žmonių su užaušusiais, ar nepakankamai išlavintais aukštesniais jausmais: žmonės, nejaučią sveikos tėvynės meilės, negali josios ir suprasti.

Tikra tėvynės meilė, savos tautos meilė, kaip ir visokia meilė, daro į žmogų labai didelės įtakos. Visokiu atveju žmogus stengiasi mylimam daiktui pateikti malonumo, patenkindamas jo reikalavimus, kuriuos tiktai supranta: tiktai mylįs  Dievą stengiasi pildyti Jo įsakymus, mylįs draugiją, darbuojasi josios gerovei, kiek galėdamas; tas pats galima pasakyti ir apie aukštą lyties meilę. Taip pat žmogus mylimu daiktu didžiuojasi, jis stengiasi mylimą daiktą saugoti nuo tokių ydų, kurios jį niekintų, o patsai stengiasi pasirodyti vertas  mylėti gerbiamą daiktą, darydamas kas išrodo aukšta, garbinga. Visokia aukšta meilė žadina žmogų darbuotis mylimo dalyko gerovei…

Tėvynės meilė, kaipo apimanti plačią tautos visuomenę, be abejo nuveikia didelius darbus, nes kiekvienas, mylįs savo tautą, rūpinasi taip dirbti jos gyvenime, kad ji būtų tikrai verta meilės, kad turėtų mylėjimui atatinkamus privalumus. Mylįs savo tautą žmogus, nori regėti ją dorą, išlavintą, blaivią ir sveiką, – nori apginti savo tautiečius nuo parazitų, gadinančių tautos dvasios bei kūno pajėgas. Patsai toks žmogus jaučiasi nusidedąs prieš tėvynę, jeigu nesirūpina blaivai gyventi. Istorijoj randame be galo daug ryškių pavyzdžių, rodančių tėvynės meilės vaisius tautų gyvenime.

Vienu žodžiu, sveikai išbujojusi tėvynės meilė žadina žmogaus prakilniuosius jausmus, drauge slopindama žemuosius, kenksmingus. Tą patvirtins kiekvienas, pagyvenęs be tėvynės meilės, o vėliau ją supratęs ir atmainęs savo pažiūras. Teko keletą kartų pastebėti puikiai apsireiškę tėvynės meilės jausmo vaisiai, jeigu žmonės nebuvo dar perdaug įsišaknijusių nedorybių sunaikinti. Žinau keletą atsitikimų, kad susipratusieji ir tėvynę pamylėjusieji jaunikaičiai pametė rūkyti, ar degtinę sriaubti, nes, pasak jų, kenkdami savo sveikatai, kenkiame ir tautos sveikatai; išleisdami pinigus į svetimas rankas, skriaudžiame savo kraštą. Kiti, supratę skaistybės reikšmę doroje ir sveikoje šeimynoje, metė nedorai gyvenę. Gerai susipratęs, tvirtesnio būdo lietuvis neina dėl tėvynės meilės jausmo, tamsiųjų kaimynų keliais už kokį menkniekį teisman, bet stengiasi su saviškiais geruoju susitaikyti, o ne tai verčiau visai nusileisti, by tik nežeminus tokiais niekais savo tėvynės garbės. Tik, pabrėžiu, ne piktoji, kitas tautas skriaudžianti, bet prigimta, sutvarkyta tėvynės meilė verta kuodidžiausios pagarbos. Anaiptol, išdarkyta tėvynės meilė, kelianti vaidus tarp tautų, kaip kad lenkininkų pastangos, tėvynės meile prisidengus, stelbti lietuvius, juos lenkams pavergti, yra nesąžiningas darbas, kuodidžiausios paniekos vertas.

Be didelių ginčų pripažinsime pariotizmui didelės galios geram žmonių auklėjimui bei gyvenimui paremti. Tad aiškinkime žmonėms tėvynės meilės svarbą, būdinkime tą prigimtą žmogaus jausmą, tvarkantį gyvenimą, saugojantį geras tautos ypatybes bei jėgas. Atminkime, kad mūsų tauta turi puikių gabumų, kurių plėtojimuisi būtinai reikia paliuosuoti liaudis nuo visokių parazitų, vergystės laikais ar šiaip apnikusių tautos daugumą. Pasiliuosuoti nuo pavergėjų įtakos lengviausiai galėtume platindami tautinį susipratimą, gaivindami patriotizmą. Tad visos lietuvių draugijos bei įstaigos, pavieniai inteligentai, pasauliniai bei dvasininkai, ir šiaip susipratę žmonės, kuriems rūpi savo bei kitų gerovė, rūpinkitės auklėti prigimtą patriotizmo jausmą, aiškinkite tautinę sąmonę žmonėms, o lengviau pasieksime savo tikslus. Patriotizmas vienyja įvairių pažiūrų-partijų žmones. Net kraštutinių partijų žmonės gėrisi ir stebisi veikėjų sutarimu dabartiniu svarbiu metu, kad jie darbuojasi bendram reikalui. Ne nuo vieno girdėjau pagyrimų bei užuojautos tikrai tautiniam laikraščiui, koks yra <Lietuvos Aidas>, vedamas įvairių pažiūrų žmonių tikrai visiems malonioje dvasioje. Linkima jam kuoilgiausiai pusiausvirumą nulaikyti.

G. n.

Šaltinis: Noreika L. (1918, vasario 2). Patriotizmo svarba. Lietuvos Aidas 15 (63), p. 1-2. [žiūrėta 2018-01-30] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66432_1; http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66432_2.