1918 m. vasario 2 d. | Wilhelm Kahmann | Bolševizmui nesiseka

Bolševikams neilgai tesisekė gyvuoti ir paslėpti nuo pasaulio akių tikrieji savo siekimai. Dabar pradėjo rodytis bolševikų darbų vaisiai, ir iš tų vaisių galima matyti, kokie yra tikrieji jų troškimai. Bolševikų idėjos – tai prapultis kiekvienai tautai, kurią tiktai jos paliečia. Rusijoje, kame bolševizmas yra prasidėjęs, matome pavyzdžių, ko jis įvykina. Anarchija, savytarpinis karas, žiauriausias naikinimas, užpuldinėjimai gatvėse – tai bolševizmo vaisiai. Kas tiktai paragauja, jau jų daugiau nebenori, ir stengiasi, kiek tik galėdamas, gintis nuo jų pragaištingumo.

Geriausią to pavyzdį matome Įgaunijos [Estijos] bei Lyvžemio bruzdėjimuose. Šitos dvi valdiji pačios yra prityrusios, kas tai yra bolševikų idėjų vykinimas, ir yra paragavusios „laisvo balsavimo“ bei „apsisprendimo“ gerovių. Nebežinodamos, kuo gelbėtis kovoje su savo naikintoju, tiedvi šali dabar kreipiasi į Vokietiją ir prašo, kad jas apgintų nuo šito „tautų palaimintojo“. Tokie pavyzdžiai yra pasibaisėtini.

Kitas bolševizmo vaisius bręsta Ukrainoje. Kas tenai dabar tikrai darosi, negalima nė pasakyti. Nes ateina įvairių žinių, priešingų kita-kitai.

Bolševikų vyriausybei Petrapilėje pasisekė supjudyti ukrainiečių tautą tarp savęs. Tokiu būdu bolševikai tiki galėsią Ukrainą pasitraukti savo įtakon. Petrapiliečių sukurstyti, Ukrainos bolševikai sukilo prieš laikinąją savo šalies valdžią, vadinasi, prieš Kijevo Radą. Pasak Trockio, Rada turėjusi pasišalinti. Tai dabar bolševikai Brastoje nori atstovauti ir Ukrainai. Bolševikams buvusioji lig šiol Ukrainos vyriausybė nepatiko, kadangi jos siekimai kitoniški, ne tokie, kaip bolševikų; ir senoji vyriausybė norėjo dar kuo greičiau susitaikyti. Trockis pats buvo pripažinęs aną Ukrainos atstovybę teisėta ir galinčia dalyvauti tarybose vardu visos Ukrainos. Aišku, kad dabar, kuomet Trockis neišpildė savo žodžio, Ukrainoje turės iškilti naujų vidurinių suskilimų su bruzdesiais ir kovomis. Taipo bolševizmo vaisiai turbūt galės augti ir bręsti; bet pati žemė užtat turės kentėti kas kartas vis labiau teriojama.

Iš Stockholmo praneša: Trockis savo bičiuliams esąs pasakęs, kokios taktikos jis ketinąs laikytis būsimose Lietuvos Brastos tarybose. Vyriausias jo siekis būsiąs užvilkti derybas kuo ilgiausiai. Rusų delegacija, kiek galėdama, kalbėsianti ilgų kalbų, vien tam, kad tos kalbos būtų girdimos Vokietijos ir Austrijos gyventojams. Tomis kalbomis jie norį pasauliui išdėstyti savo politikos programą. Pagalios vidurio valdijos nebeteksiančios kantrybės ir atsisakysiančios nuo tarybų, ir vidurio valdijų atstovai, nieko nepešę, turėsią važiuoti namo, o pasaulis ant jų suversiąs bėdą už tarybų pertraukimą. Gi per tą laiką vidurio valdijų gyventojai būsią jau gerokai prikvėpti tarptautinės dvasios ir pagrįžtančius savo atstovus pasitiksią ne per maloniausiai; ir todėl galį būti vilties, kad ir anų žemėse įvyksią perversmų.

Trockis su pašiepiančiu drąsumu parodė tikruosius savo norus. Bet iš to gal tik jam pačiam tebus pavojaus. Jisai jau drąsiai elgiasi, turbūt atsidėdamas ant to, kad bolševikų nuomonė greitai paplito ne tiktai Rusijoje, bet ir kituose kraštuose. Jisai dar per greitai nusiėmė kaukę. Kolei jisai mokėjo veidmainiauti ir tvirtino, jog bolševikai norį taikos, jam sekėsi dumti pasaulio akys. Bet dar bolševikų nuomonės ne taip labai paplitusios, ir jos negali išversti pasaulio aukštyn kojomis. Tatai parodo ir streikai Vokietijoje, kur dalis Vokietijos darbininkų, daugiausia jauni vyrukai ir beprotės darbininkės trumpam laikui buvo įsitikėję, jog bolševikai įvykins taiką; tad darbininkai ir darbininkės norėjo jiems padėti, pamesdami darbą.

Rimtieji darbininkų sluoksniai pat pradžioje atstūmė tą kvailiojimą. Bet ir kiti veikiai išsiblaivė ir pažino savo beprotystę. Bolševikai taikos jiems nesuteiks, o Vokietijos vyriausybė taikos nė negali įvykinti taip greitai, kadangi priešai daro daug kliūčių. Naująjį vidujinės savo politikos sutvarkymą vokiečių vyriausybė vykina tikriausiai. Prasiblaivę darbininkai patys suprato, jog dėl tų klausimų neverta toliau streikuoti. Nė vienam darbininkui vokiečiui nėra atėję į galvą daryti streikaus tam, kad rusų pavyzdžiu įvykinti perversmą dėl to, kad tiktai nori Trockis.

Didžiosios darbininkų organizacijos jau iš anksto buvo griežtai priešingos įvykinimui streiko sulig žodžių „Neikite į bolševikų spąstus!” Ir iš tikro, streikas jau labai sumažėjo. Daug darbininkų vėl ėmė dirbti, taip Berlyne, kaip ir kituose miestuose. Kai kuriose vietose streikas jau visiškai pasiliovė. Kurstytojai bolševikai dabar gavo pamatyti, kad jų šunybėms vokiečių tautoje nėra dirvos ir santarvininkai, kurie jau sapnavo apie vidurio valdijų sugriuvimą, mato, kad jie vėl apsivylė. Vokietijoje bolševizmas yra pasibaigęs. Jis Vokietijai, rodos, galėjo pakenkti, bet negali jos sunaikinti.

Riaušių ir krizių banga ritasi per pasaulį, iš Rusijos iškilusi, ji eina per visas žemes. Ir santarvės valdijose esti didžių liaudies ūpo krizių. Bet tenai valdžios stipria ranka dar jas sulaiko nuo sprogimo. Tie lietuvių tautos sluoksniai, kurie labai bijojo bolševizmo išsiplatinimo Lietuvoje, dabar gali lengviau atsikvėpti. Ta banga perėjo neregimai, nepajudinusi stiprios vyriausybės tvarkos, nė rimtos ir tautos sluoksnių sąmonės. Ir vokiečių vyriausybė [bei] visa tauta, kas ateina iš Rusijos, dešimt kartų perveizdi, gi vienuoliktąjį kartą padėkoję atmeta.

Šaltinis: Kahmann, W (1918, Vasario 2). Bolševizmui nesiseka. Dabartis (15), p. 1-2. [žiūrėta 2018-02-19] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23983&seqNr=1; http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23983&seqNr=2.