1918 m. vasario 21 d. | Peliksas Bugailiškis | Gudų padėtis

Nuo XIII amžiaus gudų šalys viena po kitos tenka Lietuvos kunigaikščių valdžiai (Mindaugui, Gediminui, Algirdui). Pabaigoje gi XIV amžiaus jau jos visos randasi Lietuvos globoje, kurios centru tampa Vilnius. Gudai savo dideliu skaičium turi įtakos visoj Lietuvoj tuo būdu, kad valstybėje dėlei gudų gyventojų daugumo imama vartoti senoji rusų rašomoji kalba.

Gudų gyventojų skaičiaus yra išviso 8 su viršum milionai. Jų gyvenamosios vietos: Minsko, Mogilevo, Smolensko gubernijos, Vitebsko didžioji dalis, Černigovo, Pskovo, Orio, Kalugos ir Tveriaus gub. dalys.

Su lietuviais gudai susisiekia:

Kuršo gub. (Ilukštos apskr.), Kauno gub. (Ežerėnų ap.), Vilniaus, Suvalkų gub. (Augustavo ap.) ir, pagaliau, Gardino gub. jie gyvena Gardino, Novogrudko, Slonino, Balstogės, Volkovisko ir Sokolski apskr.

Gudijos gyvenamasis plotas užima pelkėtą, miškuotą žemę su daugeliu upių, kurios pavasarį patvįsta ir dar labiau apsunkina ne to jau vargingą susisiekimą.

Po Liublino unijos (1569 m.) lenkai pradeda plėsti ir čia savo įtaką ir valdžią, ypačiai per bažnyčią, po bažnytinės Brastos unijos (1596 m.). 1696 metų seimo nusprendimu įvedama lenkų kalba Gudijos administracijoje.

Patekus pradžioje XVIII amžiaus rusų naguosna gudai pakliuvo kiton pirtin, nuo 1863 metų sukilimo pradedami gudai rusinti, užginama spausdinti gudų knygos mokyklose, įvedama rusų kalba ir t. t. Tačiau rusinamoji politika mažesnės turėjo įtakos, negu lenkinamoji: ši pastaroji ėjo per bažnyčias ir dvarus, kuriems šiokiu ar tokiu būdu, gudai priklauso.

Tautinis gudų judėjimas prasidėjo XIX amžiuje, kaipo romantizmo apsireiškimas. Vilniaus Universiteto filaretų kuopelėje buvo ir gudų tautininkų. Pirmųjų jų raštijos vaisių be dvasinio turinio knygų pastebėti reikia Gudų Eneida, turėjusi didelio pasisekimo ir tarp lenkų dvarininkų. Gudų raštija rūpinosi dar kai kurie lenkai (Čečotas, Rypinskis, Dunin-Marcinkevič ir t. t.).

Pačių gudų tarpe ilgainiui irgi atsiranda rašytojų, kaip antai, Janka Lučina (1899 m.) Buraček, Boguševič (<Dudka Beloruskaja> autorius, pirmą kartą ją išspausdinęs Krokuvoje 1891 m.) ir t. t.

Laisvės judėjimui prasidėjus, iškyla aikštėn ir daugiau gudų veikėjų, ypačiai iš mokytojų ir moksleivių tarpo. Atsiranda jų draugijų: <Gudų švietimo draugija>, <Gudų revoliucinė gromada>, <Gudų valstiečių sąjunga> ir t. t. Pasirodo pirmieji laikraščiai <Naša Dola>, <Naša Niva>, aplink kuriuos spiečiasi jaunosios rašytojų ir šiaip veikėjų spėkos.

Gudai gyvai ima dalyvauti įvairiuose suvažiavimuose, kaip antai lietuvių partijų, federalistų-autonomistų, kur jie stato tautinės, kultūrinės autonomijos reikalavimus.

Tuo tarpu gudų tautinis ir kultūrinis gyvenimas dėlei karo sąlygų gyvena sunkų laiką: dėl karo aplinkybių sumažėjo jų šviesuomenės, iširo visuomenės ryšiai, sustojo kultūros darbai. Visa tat skaudžiai atsiliepi gyvam tautų kūnui, kuriam trūksta tuo tarpu stiprių, vienu bendru tikslu nusistačiusių jo vadovų. -f-

Laisvės aikštė, Minskas, 1914-1918 m.

Dramos teatras Minske, kuriame pasirašyta Baltarusių Liaudies Respublikos nepriklausomybės deklaracija.

Šaltinis: Bugailiškis P. (1918, vasario 21). Gudai. Lietuvos aidas 23 (71), p. 1. [žiūrėta 2018.02.14]. Prieiga internete:

http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66431_1