1918 m. vasario 23 d. | Pašalinti keistenybes!

Daug permainų Lietuva pergyveno šituo metu: karo žygiuose žuvo rusų žandaro galia, kuri ilgai marino mūsų kraštą, atkirto senojo carizmo pančiai. Pažiūros į politikinę tvarką taip pat griežtai persikeitė, atsirado pas mus naujų idėjų (minčių). Mūsų tėvynės laivas kitokiu keliu, kitokia srove plaukia, negu iki šiol. 

Lenkų tautininkų endekų programa, kuri visą laiką stengėsi bažnyčią paversti lenkų tautine įstaiga, vykinama kuo energingiausiai, kur tik dar galima, ir nūdien. Iš sakyklų yra skelbiama lenkų karalystė, šaukiama į kovą prieš lietuvių siekimus A w co wierzysz? – W Polskę wierzę (kuo tiki? Tikiu Lenkija) – tokia pažiūra norima antmesti visiems katalikams. Lietuviai tuose savo tėvynės kampeliuose, kur nuo amžių skamba jų kalba, kur gyveno jų tėvai-protėviai, dabar šen ir ten neturi pamaldų gimtąja kalba. Asava ir Rodunė, Paberžė ir Maišiogala, Pavoverė ir Nemenčinas rodyte rodo, kad čia ne tiek rūpi Dievo garbė, žmonių išganymas, kiek tam tikros politikos reikalai. Nes kuo galima išaiškinti, kad minėtose parapijose lietuviai negali garbinti Dievo savo kalba? Plačioje Vilniaus vyskupijoje žmonių tarpe skersai ir išilgai girdime lietuvių ir gudų kalbas. Bet gi gyventojų daugumas turi su savo kalba bažnyčioje trauktis užupakalin, tarytum slėptis, užleisdami vietą svetimai lenkų kalbai.

Ir taip šiandien lietuviai savo tėvynėje verčiami klausytis lenkiškų pamokslų, verčiami kalbėti iškraipytus poterius ir tikrąjį tikėjimą savo įsitikinime pakeisti <polską wiarę> (lenkiška tikyba). Gudų kalba prabilti bažnyčioje tatai laikoma tiesiog nuodėme.

Keliaujant po rytinę Lietuvą tuo būdu tenka pamatyti daug keistų dalykų. Žmonės kalba visoj apylinkėje lietuviškai – kitaip nė nesupranta, o bažnyčioje pamokslai sakomi lenkiškai, giedoma lenkiškai. Lietuviai klausosi ir, žinoma, žiovauja. Imkime, pavyzdžiui Malėtus, Dzieveniškį, Lazdūnus, Kalesninkus, Švenčionis, Švenčionėlius, Butrimonis, Alytų ir kt., – tenai atsidėjęs nerasi lenkų, o tačiau pamokslai kas šventė sakomi lenkiškai. Paskui lenkų rašytojai iš to išveda, kad jei žmonėms pamokslai sakomi lenkiški, tai, vadinasi, čia yra <lenkų kraštas>. Ištikrųjų lengvas būdas Lenkijai praplatinti!  Taip čia skelbiama Kristaus mokslas,  taip rūpinamasi švietimu. Ir dėl tos priežasties Rytuose randame dar  daug krikštytų pagonų, kurie kalba vietoj poterių kažin kokį beprasmį taršalą.

Po kiek metų, rasi, stebėsis žmonės, kad lietuvis Lietuvoje negalėjo atlikti savo dvasios reikalų gimtąja kalba. Gudai gi ir pamanyti negavo savo tikybinius jausmus saviškai reikšti.

Šitoks nenormalus bažnyčios stovis pagamino labai kenksmingų apsireiškimų ir kitose srityse. Pirmon galvon paskui bažnyčią eina mokyklos. Ten, kur niekas nesapnavo apie lenkus, matome lenkiškas mokyklas. Pakaks priminti Videniškio parapiją, Joniškį, Kaulališkį, Pavoves, Kemeliškes, Nočią, ir kt. Kas ten dėjo lenkus, kas ten girdėjo lenkiškai kalbant, ar reikalaujant lenkiškų mokyklų? Jos kažin kieno įsteigtos lietuviams ir gudamas nutautinti. Berods, mokyklų reikale dar kiek geriau eina, nes žmonės patys čia gali parodyti daugiau atsparumo ir nesiduoda lengvai tuo būdu lenkintis.

Dabar, kada visi laukia liuosos nepriklausomos Lietuvos ir nori kuogreičiausiai įvykdinti savo troškimus, kaip tik reikia kovoti su tais senovės likučiais, būtent, lenkinimo politika. Dėlto plati Lietuvos visuomenė turi atkreipti akį į šitas keistenybes ir jas pašalinti.                                              Duburys.

Karte von Litauen, Lietuvos žemlapis. Dvikalbis žemėlapis masteliu 1:750000, išleistas Hamburge L.Friederichsen & Co. leidykloje 1918 metais.


Šaltinis: Dėl Lietuvos rytų (1918, vasario 23). Lietuvos aidas 24 (72), p. 1-2. [žiūrėta 2018.02.14]. Prieiga internete:

http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66430_1

http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66430_2