1918 m. vasario 28 d. | Antanas Maliauskis | Cholmo byla

Po taikos su Ukraina taip griežtai ir triukšmingai pakilus Cholmo bylai, mūsų visuomenei bus neprošalį su ja arčiau susipažinus. Tuo tarpu mes paduosime trumpą apžvalgą.

Rusų sudarytoji 1912 m. Cholmo gubernija tęsiasi ilga juosta nuo Bugo upės, ten kur stovi miestai Mielnik ir Lietuvos Brasta, ligi Austrijos sienos, arti kurios randasi miestai Tarnogrod ir Tomaszow. Cholmo miestas stovi maždaug šios juostos viduryje. Rusai sudarė Cholmo guberniją iš Siedleco ir Liublino gubernijų dalių tam, kad apsaugojus ten rusų pravoslavų gaivalą nuo sulenkėjimo ir sukatalikėjimo.

Cholmo gubernijos plotas bus gal pusantro karto didesnis už Suvalkiją. Gyventojų skaičius siekia čia arti 900 tūkstančių žmonių. Rusų padarytoji statistika 1906 m. nurodo tarp tų gyventojų šimto 53 katalikus, 31 pravoslavį, 13 žydų ir 3 žmones kitų tikėjimų. Pravoslavai, kurie beabejo yra visi rusai, sudaro šiame plote beveik trečdalį visų gyventojų. Daugiau per pusę visų gyventojų yra čia katalikai. Nepaisant to, kad čia katalikų yra dauguma, rusai visą Cholmo guberniją skaitė idėm rusišku kraštu. Kad tas kraštas dar rusiškiau išrodytų, jie pasistengė visą administraciją, cerkvę ir teismus Cholmo gubernijoje sutvarkyti vidurinės Rusijos paveikslu. Lenkai, žinoma, prieš tuos visus rusų pasikėsinimus ir pastangas griežtai protestavo valstybės Dūmoje, Taryboje ir labiausia per laikraščius.

Dabar visa šita Cholmo gubernija per taikos sutartį Liet. brastoje pateko naujajai valstybei – Ukrainai. Lenkai pasijuto tuo labai užgauti. Kodėl? Girdi, visas Cholmo kraštas esąs grynai lenkiškas, ir kaipo toks privalo priklausyti Lenkijai, o ne kokiai kitai valstybei. Savo nepasitenkinimą dėl priskirtojo Cholmo prie Ukrainos, kaip jau buvo <L. A.> rašyta, lenkai pasistengė išreikšti plačiai pravestu protestu.

Todėl yra svarbu patirti, ar tas lenkų protestas yra pamatuotas ir ar Cholmo žemė yra ištikrųjų lenkų žemė.

Apie Cholmą istorija mums sako, kad šis miestas XI ir XII metašimtyje mainė po kelis sykius savo valdovus: jį valdė ir Kijevo rusų kunigaikščiai ir lenkų kunigaikščiai. Pirmąją XIII a. pusę viešpatauja čia Haličo Kunigaikščiai. 1265-70 metais Cholmas patenka Lietuvai, kuri jį atiduoda šimtui metų praslinkus, Lenkijai 1366 metais. Nuo to laiko Cholmas priderėjo Lenkijai per 400 metų ligi jos pirmojo padalijimo 1772 metais. Tuomet Cholmo kraštas pateko Austrijos valdžiai. 1815 metais per Vienos Kongresą Rusija su kitomis lenkų žemėmis išgauna ir Cholmo kraštą.

Iš šios trumpos istorijos pasirodo, kad nė viena senovės rusų kunigaikštija nesugebėjo valdyti šio miesto per ištisą metašimtį. Lietuviai ir vėlesnioji Rusija valdė jį po šimtą metų, Lenkija gi 400 metų. Jei Cholmas turėtų priderėti tai valstybei, kuri ilgiausiai jį valdė, tai, beabejo, lenkai čia turėtų pirmenybę prieš kitas tautas.

Bet naujesnioji ir labiau demokratinga politika šiandien prisilaiko kitoniškų dėsnių. Tveriant naujas valstybes ji juoba atsižiūri į duotojo krašto gyventojų daugumos tautą. Cholmo gi gyventojai tuo žvilgsniu nėra tikrieji lenkai.

Pirmieji Cholmo gyventojai prieš patekus po Lenkijos globa buvo pravoslavai. Tie gi pravoslavai galėjo būti tik rusai, nieku būdu lenkai. Atsiradus Unijai tarp rytų ir vakarų Bažnyčios Cholmo pravoslavai virto vadinamais <unijotais>; jie išbuvo taip iki 1875 m., kai Rusų valdžia prievarta šitą uniją buvo panaikinusi.

Unijos Cholmo krašte būta labai stiprios. 1842 metais unijotų bažnyčių šiame krašte būta net 404.

Šalia unijos smarkiai čia plėtojosi ir Rymo katalikų bažnyčia, o drauge su ja ir lenkybė. Lenkijoje, mat, unijotai nesinaudojo tomis politikos teisėmis, kokių ten yra turėjusi katalikų Bažnyčia. Bijotasi, kad uniją išpažįstantieji savo kalba ir bažnytinėmis apeigomis panešėdami į Maskvos rusus, nepanorėtų kartais prie jų šlietis. Dėlei to unijotų teisės Lenkijoje nuolat buvo siaurinamos. Jų vyskupai negalėjo sėdėti lenkų senate drauge su katalikų vyskupais. Unijotų dvasininkai ir bažnyčios nebuvo taip gausiai aprūpinamos, kaip katalikų. Aukštosios valdininkų vietos buvo teikiamos greičiau katalikams, negu unijotams. Atsiminus dar, kad tarp Unijos ir katalikybės skirtumo tėra tik apeigose, rusų stambioji bajorija Cholmo krašte, kuris yra ne labai toli nuo Varšuvos lenkų administacijos vidurio, nenorėdama būti įtariama esanti neištikima savo valdžiai, noromis priiminėjo katalikybę. Stambiąją bajoriją pasekė ir bajorija smulkioji, miestiečiai ir daugelis kaimiečių. Jie visi, nors dar išpradžios jautėsi rusais, pamažėj nutautėjo, ypačiai per bažnyčią, kurioje pamokslai, giedojimai ir visos pridedamos pamaldos buvo atliekamos, kaip daug kur ir pas mus Lietuvoje, vien tik lenkiškai. Reikia dar pabrėžti, kad Cholmo krašte net ir unijotų bažnyčiose visokios priededamos pamaldos buvo atliekamos taip pat lenkiškai. Liaudis turėjo mokytis poterių bei katekizmo irgi lenkiškai. Jei dar atsiminsime, kad Cholmo kraštas aukštai duriasi su pačia Lenkija, tai nesistebėsime, kodėl tą kraštą lenkai vadina lenkišku ir nori pasisavinti.

Tačiau matome, kad tas Cholmo gyventojų lenkiškumas yra tik paviršutinis, būtent, kiek jis rišasi su katalikiškumu.

Liaudies minios ten dar mažiau apsišvietusios, negu pas mus, ir jos, taip pat kaipo ir mūsiškės aplenkėjusios Vilniaus gubernijoje, sprendžia apie tautybę tik iš tikybos. Lenkiškai susipratusi yra ten, rasi, tik bajorija, šviesuomenė ir visi gaivalai, šiek tiek aukščiau pakilę už tamsius kaimiečius. Šitą mūsų pasakymą lygiai kaip ir tai, kas pasakyta apie lenkinimą per Uniją, patvirtina Leonas Wasilewski’s lenkų publicistas ir, pasak pačių lenkų, bešalis slavų tyrinėtojas.

Apie Cholmą tarp ko kita jis yra taip išsitaręs <Kultūrinė Lenkijos įtaka nuo amžių buvo čia Cholmo žemėje taip stipri, kaip niekur kitur. Šioje įtakoje sulenkėjo čia visiškai visi rusiškieji gaivalai, kurie kiek nors yra iškilę aukščiau už pilkas kaimiečių minias. Net Unija, esanti kur kitur rusiškumo atspara prieš lenkus, čia Cholmo žemėje… tapo lenkiškumo simboliu prieš rusišką <pravoslaviją> (Žiūr. <Dziennik Poznanski>, šių metų nr. 41).

Tad Cholmo gyventojų pilkoji masė nelabai dar tėra lenkiškai susipratusi. Ji kaipo tautinis gaivalas, iš prigimties yra rusiška, ir kaipo tokia privalytų priderėti greičiau Ukrainai, negu Lenkijai.

Tiesa, kad Cholmo krašto liaudis savo dauguma yra katalikiška, bet tai visai nereiškia, kad ji jau yra lenkiška tautos žvilgsniu. Jei Ukraina, paveldėjusi Cholmą, nepersekios tenykščių katalikų, kas žino, ar sulenkėję Cholmo gaivalai nepasijus, kad jiems priderėti prie Ukrainos daug patogiau, negu prie Lenkijos.

Paskutinės žinios, berods, praneša, kad ribų linija, nustatyta tarp Lenkijos ir Ukrainos Liet. Brastos taikos sutartyje, gali būti pastumėta toliau į rytus, t. y. Ukrainos pusėn. Tą liniją iš naujo nustatys maišytoji komisija, kurion įeis atstovų lygiu skaitliumi iš lenkų ir valstybių pasirašiųjų po taikos sutartimi Brastoje.

Galutinai tad Cholmo krašto klausimas tebepasilieka dar neišrištas. Z.

Cholmas, XX a. pr.

Šaltinis: Maliauskis A. (1918, vasario 28). Cholmo byla. Lietuvos aidas 26 (74), p. 1-2. [žiūrėta 2018.02.20]. Prieiga internete:

http://www.epaveldas.lt/vbspi/content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66428_1&mc=N

http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66428_2