1918 m. vasario 28 d. | Kas rašoma apie Lietuvą?

Ištikrųjų etnografiniu žvilgsniu, lenkų Lietuvoje, kaip rodo istoriniai etnografiniai tyrinėjimai ir netolimoji praeitis, nebus daugiau, kaip 2-3%. Berods visi tiek skaičiai negali būti tikslūs, kol dar eina tautinės varžytinės.

<Berliner Tageblatt> š. m. vasario 25 d. nr. 102 vedamajame straipsnyje rašo apie Lietuvą. <Ten, Lietuvoj, yra išrinkta Taryba, kuri turi susidėti iš 25 narių, bet tik  vienų lietuvių, ne gudų, lenkų ir žydų atstovų. Gudai, kurie, kaip ir lietuviai, yra mažieji žemės savininkai, sudavo maždaug 30%, lenkai, daugiausia didieji žemininkai, sudaro 15 % , žydai, kurie yra pirkliai, gydytojai ir advokatai, sudaro taip pat 15%.  Tokiu būdu lietuviai patys vieni, nedaro krašto daugumos. Kaip galima laukti, mažumos Lietuvos Tarybos prašė įsileisti į Tarybą, ir joms tik atmestinai pateikė vietas. Kiekviena mažuma turėjo pasiųsti po 2 atstovu ir tai ne rinktų, bet pažymėtų, kurie moka lietuviškai kalbėti. Kas nemato, kokia kova dėl viršenybės turės kilti savarankiškoj Lietuvos valstybėj? Kas nemato, kad Lietuvos lenkai ieškos sąryšio ir pagalbos kaimyninėje Lenkų valstybėje?..>

Turime pastebėti, jog gerbiamas <Berl. Tageblatt’o> redaktorius taip rašydamas čia bus, be abejonės, netikrai painformuotas. Lietuvos taryba, kaip žinia, susidaro iš 20 lietuvių, o 5-6 dar konferencijos nutarimu turėjo būti mažumų atstovai, jeigu Lietuva atstatoma lietuvių etnografinėse ribose. Gi etnografinėje Lietuvoje (kuri apima visą Kauno gub., Kuršo pajūrį ligi už Šventosios upės, didžiulę dalį Suvalkų gub., Vilniaus gub. be Disnos, Vileikos ir maždaug pusės Ašmenos pavieto ir šiaurinę dalį Gardino gub. ligi Nemuno), taigi tokioje Lietuvoje nėra tiek daug gudų, nei žydų, nei lenkų. Tam visam plote gudų ir su sugudėjusiais rasime ne daugiau per 5%, ir jie didesniu procentu gyvena tik rytų pakraščiu; gi vakaruose Kauno ir Suvalkų gub. gudų visiškai nėra. Žydų procentas Lietuvoje prieš karą nesudarė daugiau 13% (Suvalkų gub. buvo 10-11%, Kauno gub. 12%). O lenkų skaičius yra Lietuvoj tuo tarpu labai abejotinas. Čia lenkais skaitosi dažnai lietuviai bajorai už tai, kad jie lenkiškai šneka, žemieji gi sluoksniai Vilniaus gub. dėl to, kad jie yra katalikai ir kad juos taip moko bažnyčios atatovai. Bet ir tokių lenkų Lietuvoje nieku būdu nerasime 15%, kaip tat rašo <Berl. Tagebl.>.

Ištikrųjų etnografiniu žvilgsniu, lenkų Lietuvoje, kaip rodo istoriniai etnografiniai tyrinėjimai ir netolimoji praeitis, nebus daugiau, kaip 2-3%. Berods visi tiek skaičiai negali būti tikslūs, kol dar eina tautinės varžytinės. Ir objektyviai (bešališkai) žiūrint, jie negali būti imami sprendžiamąja reikšme. Tie visi abejojimai galės nusistovėti tik po karo pačioje, demokratiniais pamatais atstatytoje Lietuvos valstybėje. Todėl ir į mažumų atstovų skaičių Lietuvos Taryba ir Vilniaus konferencija žiūrėjo, kaip į visai laikinį stovį: čia svarbos turi ne tiek patys skaičiai, kiek pats atstovavimas priruošiamam valstybės darbui. Lietuvos steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu išrinktas iš tam tikros teritorijos, pats savaime padarys čia reikiamas pataisas be kokių varžytinių. Ir ar etnografinėje Lietuvoje tie Tarybos pažymėti skaičiaus santykiai ištikrųjų būtų mažumoms nepatogūs – tai dar didelis klausimas. Lietuvos Taryba taip pat nestatė sąlygos, kad mažumų atstovai būtų pažymėti. Priešingai, ir oficialiniame posėdyje š. m. sausio 9 d. Taryba pareiškė norinti, kad tie atstovai būtų mažumų jų konferencijoje parinkti. Taipo pat dėl lietuvių kalbos mokėjimo L. Taryba nestatė griežtų sąlygų.

Šaltinis: Kas rašoma apie Lietuvą (1918, vasario 28). Lietuvos aidas 26 (74), p. 3. [žiūrėta 2018.02.20]. Prieiga internete:

http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66428_3