1918 m. vasario 28 d. | Wilhelm Kahmann | Vokiečių-rusų taikos sąlygos

Tik tiek verta pastebėti, kad lietuvių išvadavimas iš Rusijos nagų yra įvykęs ne jų jėgomis, ne per jų diplomatijos nusprendimą, o tiktai per vidurio valdijų galybę ir norą.

Seime Vokietijos valdijos pasekretoris von dem Bussche vasario mėnesio 26 dieną pranešė štai ką:

Iš įvairių pusių buvo išreiškę noro išgirsti ultimatumą, po kuriuo yra apsiėmę pasirašyti Rusijos atstovai. Todėl aš ryžausi aną raštą čia paskaityti. Jis skamba šitaipo:

Vokietija sutinka šitokiomis štai sąlygomis pradėti su Rusija derėtis iš naujo ir padaryti taiką:

1. Vokietija ir Rusija paskelbia karą užbaigtu. Abi tautos yra pasiryžusios ateityje sugyventi santaikoje ir gerame taikiuje.

2. Tie kraštai vakaruosna nuo tos linijos, kuri Brastoje buvo nurodyta rusų atstovams, kurie prigulėjo prie Rusijos, nebepasiliks daugiau po Rusijos viršenybe. Linija Dinaburgo šalyje nukeliama toliau, ligi Kuršto ribos rytuose. Iš buvusiojo jų priderėjimo prie Rusijos, aniems kraštams neatsiranda jokių priedermių prieš Rusiją. Rusija pasižada nebesikišti į vidurinius anų šalių reikalus. Vokietija su Austrija-Madjarija ketina būsimąjį tų šalių likimą nulemti, susitarusios su tų šalių gyventojais.

3. Rusų ir raudonosios gvardijos kariuomenė iš Igaunijos [Estijos] ir Lyvžemio netrukus bus atsiimta atgal. Šalis bus tvarkoma vokiečių policijos jėga, kol žemės įstaigos pačios nebus įsigalėjusios ir valdijinė tvarka neatitaisyta. Visi šalies gyventojai, kurie dėl politikinių priežasčių liko įmesti kalėjiman, reikia tuojau vėl paleisti.

4. Rusija netrukus padarys santaiką su Ukrainos tautos respublika. Iš Ukrainos ir iš Suomijos rusų kariuomenė su raudonąja gvardija turi pasišalinti kuo veikiausiai.

Vokietija sutinka, įvykus visuotinei taikai ir rusų kariuomenei visiškai nusiginklavus, iš šalies rytuosna nuo viršuje pasakytosios linijos savo kariuomenę atsiimti, jei tik sulig skirsnio 3 nereikės elgtis kitaip.

Tolesnieji skirsniai reikalauja visuotinio rusų kariuomenės, taipojau ir dabartinės valdžios sudarytų kariuomenės skyrių bei laivyno nuginklavimo. Prekybos laivų plaukymas turi netrukus prasidėti. Gi draudžiamojoje srityje lediniuotame vandenyje tebus leisti plaukti tiktai įvykus visuotinei taikai.

Senoji prekybos sutartis tarp Vokietijos ir Rusijos tampa atnaujinta. Ginklų sustabdymo komisijos nusprendimai apie prekybos taikių pasilaiko savo galybę.

Rusijos valdžia pasižada ateityje valdiškai nevaryti jokios politikinės propagandos prieš vidurio valdijas.

Šitos sąlygos turi būti priimtos 48 valandų tarpe. Netrukus rusų delegatai turi atvykti Lietuvos Braston ir į tris dienas pasirašyti po taikos sutartimi. Dvejeto savaičių tarpe taika turi būti patvirtinta.
Von dem Bussche dar pranešė štai ką:

Rusų delegacija, kurion priguli ponas Trockis ir Joffe, esanti jau iškakusi iš Petrapilės. Bet kelionėje ji liko sulaikyta, nes pas Pleskavą susprogdintas geležinkelio tiltas. Bet delegacija atvyksianti Lietuvos Braston dar šiąnakt ar ryto dieną. Lietuvos Braston jau yra atvykusi vokiečių bei austrų-madjarų delegacija. Turkų bei bulgarų pasiųstiniai atkaksią šiandien.

*

Taigi kuo greičiau, turbūt, įvyks taika su Rusija. Vidurio valdijų ir rusų atstovai vyksta antru kartu Lietuvos-Braston, bet ne dėl naujų tarybų, o tiktai pasirašyti po surašytuoju santaikos raštu, kuris rusų vyriausybės jau yra pripažintas. Visos suktybės ir klastos rusams nieko nepadėjo; jie turi nusilenkti prieš tą tikrenybės padėjimą, kuris yra įvykęs per didį vokiečių kariuomenės žengimą priekin, nes šiaip jie galėtų visai netekti savo valdžios. Rods vidurio valdijų sąlygos ir ne tokios jau ne sunkios. Atsiminus tai, kad didysis karas yra iškilęs 1914 metų liepos mėnesyje per Rusijos kalčią, kadangi Rusija pirmutinė pašaukė savo kariuomenę prie ginklų, taigi, kad Rusija yra kaltininkė visų dėl šio karo ant viso pasaulio užėjusiųjų vargų ir sielvartų – Rusija dabar gali būti labai patenkinta, kad iš jos nereikalauja jokių atlyginimų ir atitaisymų. Vidurio valdijos, to išsižadėdamos, parodė, jog joms rūpi įvykinti tikra santaika, vadinasi, tokis stovis, kad žudymuisi galutinai būtų padarytas galas ir vėl pargįžtų patvarus, taikus padėjimas. Rods, padėjimas, kuriame įvyksta taika, reikalauja, kad ne per greitai įvyktų griežtų atmainų ir didžių pagerinimų. Rusija yra apgalėta, bet nėra dar taip sutvarkyta ir numalšinta, todėl dar vis reikia kariuomenės apsaugos riboms, kad neįvyktų kokių užpuolimų per ribą. Kas dieną ta vyriausybė gali būti nuversta ir viduje įvykti visokių atmainų, kurių pasekmės galėtų paliesti užribį. Tautos komisorių tarybos taikos priėmimo nubalsavimas parodo, kad bolševikams yra atsiradę daug priešų. Tatai reikėjo atsiminti ir sąlygose. Vidurio valdijos paskutiniais savo žygiais yra labai pataisiusios savo apsaugą nuo rusų politikos atsimetimų ir svyravimų: tas jos negali taip tuojau vėl atiduoti, bet turi reikalauti, kad ji pasiliktų iki visuotinės taikos. Kol dar karas nėra pasibaigęs kituose frontuose ir dar kovoja išrišamąsias kovas už atsvėrimą, vidurio valdijos privalo turėti apsaugos, kad joms būtų ramu užpakalyje. Tuo tikslu yra pastatytos sąlygos, kad tuojau būtų užbaigti rusų ginčai su Ukraina ir su Suomija, kad nuginkluotų kariuomenę ir laivyną ir kad liautųsi visokie politikiniai kurstymai už Rusijos ribų.

Tomis sąlygomis apibrėžtas vyriausiasis taikos klausimas, kuriuo remdamasis Trockis stengėsi užvilkti taikos įvykinimą, būtent sutvarkymas Rusijos paribio tautų likimo ateičiai. Sulig paskelbtų vokiečių sąlygų Lietuva, Kuršas ir Lenkija atsiskiria nuo Rusijos. Galutinai tuos kraštus sutvarkys vidurio valdijos. Taipo tampa nutraukti visi ryšiai, kurie ligi šiol tuos kraštus jungė prie Rusijos. Atsiskiriantieji kraštai prieš Rusiją neturės jokių priedermių. Rusija nebeprivalo kištis į tų kraštų sutvarkymo darbą, nė jo kliudyti arba taikyti prie savo noro. Tatai tiems kraštams bus labai naudinga. Visa tat tų kraštų gyventojai įgija per vidurio valdijų kariuomenės galybę. Nuo dabar tų kraštų politika turės būti aiški, nes ji nebegalės svyruoti veik vakaruosna, veik rytuosna; nebebus lygimosi, nė derėjimosi su abiem šalim. Tuo keliu vakaruosna, kuriuo sumanūs politikai jau yra pradėję žengti seniai, dabar turės eiti ir nepasiryžėliai bei užsispyrėliai.

Labai didžios istorinės svarbos turi Lietuvos atsiskyrimas nuo Rusijos, kuris taps teisėtas, kaip tiktai rusai pasirašys po vokiečių taikos sąlygomis.

Lietuviai, kurie buvo mažiaus surusinti už kitas tautas, dabar stovi ant kryžkelės, kame jų istorija kryps kiton pusėn. Dabar jie pabraukia brūkšnį po savo praeities skirsniu, kursai be abejo jiems bus buvęs ir nesmagiausiu. Jie užbaigia metašimtį savo prigulėjimo prie Rusijos. Pavienių įvykių minėti nėra reikalo. Tik tiek verta pastebėti, kad lietuvių išvadavimas iš Rusijos nagų yra įvykęs ne jų jėgomis, ne per jų diplomatijos nusprendimą, o tiktai per vidurio valdijų galybę ir norą. Jeigu šiandien lietuviai tatai su teisingu džiaugsmu pripažins, tad jiems pasiseks šitas nelemtas laikas palyginti veikiai ir gerai perleisti.

Ko mes valandas, mėnesius ir metus geidavome ir meldėme iš dangaus – atvadavimo nuo Rusijos ir įvykinimo taikos, tatai dabar jau įvyksta. Taigi turime priežasties džiaugtis, nors pritirtieji vargai ir sunkenybės atlaiko mus nuo džiaugsmingo šūkavimo, nuo džiaugsmo pokylių. Jeigu mes nesidžiaugtum, jog tatai mums yra pavykę, tai būtų prasikaltimas prieš Dievą. Jis lemia mūsų likimą, ir iš jo turime semtis stiprybės geresnei ateičiai.

Brest-Litovske pasitinkamas L. Trockis, 1917 m. gruodis

Šaltinis: Kahmann, W (1918, Vasario 28). Vokiečių-rusų taikos sąlygos. Dabartis (26), p. 2. [žiūrėta 2018-01-24] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23987&seqNr=1 http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23987&seqNr=2