1918 m. vasario 5 d. | Antanas Šilgalis | Rytojaus belaukiant

Lietuva – ūkininkų kraštas. Ūkio kilimas ar puolimas daugiausiai nusveria jos eknominį likimą. Lietuvos ūkis pastaraisiais keliais dešimtmečiais buvo atsilikęs; tuo tarpu kaimynų ūkis per tą laiką labai aukštai suspėjo pakilti; taigi tuomet pas mus ne ką tepelnė ūkininkas, maža teuždirbo ir jo darbininkas. Nekalbant apie rėžių ūkį – sodžių, bet ir vienasėdžiai nekilo, kaip rodosi, kad būtų galėję kilti.

Čia priežasčių buvo ne viena, bet bene pirmutinė yda buvo mūsų ūkininkų nesirūpinimas ir nerangumas talkintis į šių dienų aplinkybes. Visą amžių būdami atstumti nuo savyvaldybės ir nuo kiekvieno visuomenės darbo, buvo priversti užsidaryti ankštai šeimynos gyvenime ir skęsti kasdienio gyvenimo mažmožiuose. Bet artimųjų kraštų ūkio kultūros kilimas, žinia, negalėjo palikti nepadaręs bet kokios įtakos ir į Lietuvos ūkį; taigi nors ir maža tegalvojąs mūsų ūkininkas pradėjo kiek kitaip mėginti ūkininkauti, ypačiai spaudą Lietuvos atgavus. Tautinei sąmonei kylant, nebeiškentė nekilęs ir ūkis, nes ir pats reikalas, darbininkui ir visam kam pabrangus, spyrė galvoti, kaip daugiau pelno iš ūkio ištraukus. Užtatai Lietuvos ūkiui atsilikėlio vardo nebegalima buvo duoti. Netolimoji ateitis dar šviesesne viltimi žibėjo.

Bet, štai 20 metašimčio audra-karas, užklupęs išgriovė viską, ir štai pasijutome visai kitokiosna aplinkybėsna pakliuvę. Daugelis dalykų mūsų gyvenime rodos tiesiog aukštyn kojomis apsivertė. Nedidis metų tarpas mus nuo <tųjų> laikų skiria; bet kaip dabartiniai metai į tuos praslinkusiuosius dabar nebepanašūs! Rodos tieji treji metai pridarė tai, ko nė ištisas metašimtis nebūtų net įveikęs padaryti.

Ir taip, iš visako, iš tų visų naujai susidariusių aplinkybių matyti įvyksianti po karo Lietuvos ūkio gyvenime griežtų permainų; spėjama, kad stambusis ūkis nekaip tevesis, patpirma dėl darbininkų stokos. Kadangi ir prieš karą darbininkų trūkumas ūkyje jau buvo smarkiai jaučiamas, tai po karo juo labiau. Atsidarius sustojusioms dirbtuvėms, prasidėjus išgriautų  miestų, sodžių atstatymo darbams, bus reikalaujama daug dirbančių rankų. Antra vertus – ūkis, jau gerokai apalintas, bent pirmaisiais keliolika metų dar žymiai jaus buvusius karo metus, kol užaugs vėl kiek reikiant gyvulių, įsitreš žemė  ir t. t. Kol visa tatai bus pasiekta, nė nebeduos žymių pajamų, nors ūkio produktų kainos gal ir bus kolkas dvigubai didesnės, bet ne tokios, kaip kad šiandien, karui tebesiaučiant yra pakilusios.

Ypatingai sunkiam stovyje, galima spėti, atsidurs vadinamas <rėžių> ūkis-kurio Lietuvoje dar perapsčiai esama; čia mūsų ūkininkų, kurie prieš karą dėl perdaug dideliai <patriotizmo>  prie savo prabočių palikto <rėžių ūkio> buvo prisirišę, padaryta didelė paklaida, ir jų laukia ypačiai sunkoka ateitis. Taip ūkininkaujant dar daugiau darbininkų reikia, kaip viensėdyje, o tųjų  darbininkų, kaip jau sakiau, bus maža. Nėra abejojimo, kad čia ūkininkas neįstengs konkuruoti dėl darbininko algos kainos su dirbtuvininkais, ar kokiais kitokiais pramonininkais. O kur dar kiti rėžių ūkio nepatogumai. Dabar jau ta klaida pataisyti bebus gana sunku. Sodžių žemės vienasėdžiais išdalijimas, jos įtręšimas ir trobesių perkėlimas, kelis syk brangiau kaštuos, kaip kad prieš karą.

Dėlei visų tųjų viršuje išardytųjų priežasčių, bent keliolikos būsimųjų metų bėgyje vidutiniam ūkininkui, valdančiam 20-30 dešimtųjų žemės, vargu ūkininkavimas beduos kiek žymesnio pelno. Tuotarpu smulkusis ūkis – 7-12 deš. visais atžvilgiais gali daug laimingiau tarpti (žinia, vienasėdyje), kur vienas pats savininkai įstengs apdirbti daugiausia be kito pagalbos.

Toliau, kad pats ateities gyvenimas dar labiau negu pirma spirs taikintis į naująsias aplinkybes, dabar visų tatai aiškiai jau jaučiama. Kas kita kraštų ūkininkai, kaip štai kad latviai, nors ir jų ūkis taip pat kuone iš pamatų išgriautas; bet latvio ūkininko galvoje sveikas užsiliko senesnių metų įgudimas – praktika, jam ir į naujas aplinkybes taikintis ne tiek jau sunku; deja, tos mokslu paremtos praktikos – įgudimo ne visur yra tarp mūsų ūkininkų. Užtatai dabar jau aišku, kad tik mokslu remiamas ūkininkavimas ir bebus pirmasis Lietuvos ūkio kėlėjas. Kas tojo mokslo nesigriebs, tas pirmiau ar paskiau taps pašalin nustumtas. Būtinam ūkio tarpimui reikalinga kooperacija, bet tik sykiu su tikslia ūkininkavimo mokslo praktika. Taigi tik mokykla ir kooperacija Lietuvos ūkio ateities ramstis.

Damazas Treigys.

1918 m. rugpjūtis. Javapjūtė Kalvarijos dvaro laukuose. Antrame plane Šukvietinės miškas ir plytinė (Kušliškių kaimas).

 


 

Šaltinis: Šilgalis A. (1918, vasario 5). Rytojaus Belaukiant. Lietuvos Aidas 16 (64), p. 1-2. [žiūrėta 2018.02.06]. Prieiga internete:

http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66427_1

http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66427_2