1918 m. vasario 5 d. | Steponas Kairys | Ar ilgam bus tos vienybės?

Kad tie patys obalsiai rūpėtų dešiniosioms mūsų grupėms ir centrui, jau šiandien galima ne be pamato paabejoti. Dar neprasidėjo platesnė visuomenės kova, o jau pamatiniai skirtumai pradeda aiškiai kyšoti iš „vienybės“ fronto. Kalbant apie Lietuvos valdymo formas, centras ir dešinieji jau sakosi, nors esą širdies gilumoj respublikos šalininkai, bet dėl praktiškų priežasčių stovį šiandien už konstitucinę monarchiją.

Griežtos kovos metu, kuomet kovon pasiruošęs kraštas puola ant savo priešo, kad atsikračius prispaudinto ar netisusios tvarkos, randasi būtino reikalo kilti ir eiti visiems skriaudžiamųjų jegomis. Priešo apgalėti tuomet jungiasi laikinai net kitas kitam priešingi visuomenės luomai. Rusijo,  carizmą griaunant, kartu su darbininkais ir valstiečiais sukilus prieš jį net turtingieji Rusijos luomai. net dalis dvarininkų carizmo lepūnėlių, kad ir bailiai dairydamies laikiną savo bendrą—demokratiją. 1905 revoliucijos metais Lietuvoje prieš caro valdžią pasikelę ne tik Lietuvos liaudis, bet vietomis net dvasininkai (kunigai) stodami kartais gretimai socialdemokratų, kuriuos jie bet gi gana koneveikė ir prieš revoliuciją ir ypačiai revoliucijai sugniužus.

Tokiu metu daugumas ypatingų klasęs reikalų kaip ir užsimiršta, nustumiama antron ar net trečion vietun, o priešakin, stumiami bendrieji siekimai, kuriais stengiamasi pripildyti visas viešejo gyvenim0 turinys.

Siekimų bendrumas sudaro laikiną gyvą ryšį tarp atskirų visuomenės grupių (sluoksnių) pagamina sutartinį veikimą, „vienybę“, kuriai mūsų laikais dažniausiai duodama tautinės vienybės vardas.

Bendri siekimai sudaro šiandien bendrą kovotojų frontą, bet ar ilgam bus tos vienybes? Sutartinis politikos veikimas, be abejo, turės nutrūkti, kaip tik Lietuva, gaus savo nepriklausomybės patvirtinimą bent iš kaimyniškųjų valstybių. Prasidės vidujinio statymo darbas ir bendras frontas, kaip matai, subirės. Dėl ko subirės, labai nesunku suprasti. Dedant būsimosios Lietuvos pamatus, Lietuvos darbo žmonėms rūpės, kad krašto valdymas nuo apačios ligi viršaus būtų žmonių renkamų atstovų rankose, kad patys rinkimai būtų daromi visuotiniu, tiesiu, slaptu, lygiu ir proporciniu balsavimu.
Kad tie patys obalsiai rūpėtų dešiniosioms mūsų grupėms ir centrui, jau šiandien galima ne be pamato paabejoti. Dar neprasidėjo platesnė visuomenės kova, o jau pamatiniai skirtumai pradeda aiškiai kyšoti iš „vienybės“ fronto. Kalbant apie Lietuvos valdymo formas, centras ir dešinieji jau sakosi, nors esą širdies gilumoj respublikos šalininkai, bet dėl praktiškų priežasčių stovį šiandien už konstitucinę monarchiją. Tokių pat skirtumų turės be abejo pasirodytį ir rinkimų sistemoje, kuomet teks savo nusistatymas nebe žodžiais pareikšti, bet kelti jį ir taikinti pačiam gyveniman, Lietuves demokratijai teks žinoma skaitytis, ne sn tuo, kas slepiasi dešiniųjų širdies gilumoj, bet su jų šiandieniniu veikimu ir jau čia tautinei vienybei reikės pasakyti „sudiev“.

Nesuderinami skirtumai tuojau iškils politiškų klausimų srityje. Paimkim, kad ir žemės klausinsą Lietuvoje. Bežemių žmonių Lietuvoje yra visos minios, kurios pačios priminė apie žemės reformos (permainų) reikalą, jei kas kitas apie tai ir užsimirštų. Tą klausimą rišant, kol bus kalbama, iškur gauti reikalingos žemės, gal per didelių skirtumų ir neatsiras. Dešiniosios mūsų grupės ir gi nebus prieš tai, kad bežemiams ir mažažemiams aprūpinti, bus reikalinga paimti visos Lietuvos valdžios žemes, apkarpyti didžiųjų dvarininkų dvarai, taip pat cerkvių ir vienuolynų. Taip klausimui rišti priešinga bebus maža saujelė pačių savininkų, verčiamų išsižadėti savo lobio dalies vargingųjų naudai. Dar ir tai, kad dvarininkai pas mus yra sulenkėję atra lenkai, o bežemiai—lietuviai ir gudai, padės dešiniosioms mūsų grupėms griežtai nusistatyti prieš didžiąją žemės nuosavybę. Skirtumai bet gi tuojau pasirodys, kai reikės tartis, kaip valstybės žemė išnaudoti. Be abejo dešiniųjų grupių bus norima žemės reformą susistiprinti savo padėjimas valstybiniame Lietuvos gyvenime. Be abejo jie stoves už tai, kad išpardavus valstybės žemė ūkininkams didesniais gabalais, kad sutvėrus iš jų stiprių, vidutinių ūkininkų luostą, ramų dėl savo ateities, prisirišusį prie tvarkos, jį pagaminusios ir jam priešingą suvargusių luomų reikalams. Toks serietėjęs ūkininkas, geras mokesnių mokėtojas,—tai višta, aukso kiaušiniais dedina, apie kurią svajoja pas mus kiekvienas geras tėvynės mylėtojas.

Nėra kalbos, kad taip žemės klausimą rišant, tik kelinta bežemių ir mažažemių dalis būtų žeme aprūpinta; visi kiti ir visos vėlyvesnės bežemių kartos nebetektų ne tik žemės, bet ir pačios vilties, kuomet net begauti jos.

Kaip tik darbininkų ir mažažemių reikalas būtų valstybės žemė palikti krašto nuosavybėje, kad ją tinkamomis sąlygomis galėtų naudotis kiekvienas, kas norėtų žemę dirbti.

Ir tame klausime tautinei vienybei nebebus vietos. Dar griežčiau iškils skirtumai tarp darbo žmonių ir pasiturinčių luomų, kai Lietuvos Seimui teks tarti darbininkų atlyginimo ir apdraudimo klausimai, švietimo, mokesčių reikalai ir t. t.

Tuomet aikšten išėję pamatiniai skirtumai tarp darbo žmonių ir turtingųjų sudarys jųjų santykius ne vienybės bet „užkietėjusios“ kovos pamatais.

Būtų mums nedovanotina užmiršti apie tai kaip tik dabar, kuomet kiekvienas visuomenės luomas žvaliai dairosi, rinkdamas ateities gyvenime sau patogiausią vietą ir ateities durims atsidarius, puls prie jos, alkūnėmis skirdamas sau kelią. Sąmoningai stodami bendron kovon už bendrą šią valandą nepriklausomos demokratinės Lietuvos siekimą, turime jon dėtis, kaipo atskiras kovotojų legionas, kaipo atskira darbo žmonių partija. Sulauksim laimėjimo dienos, ir tuomet iškarto turesim pamainyti savąjį frontą, stodami priešais naujus priešininkus. Lietuvos darbo žmonių uždavinys — tai patapti susipratusiais, organizuotais ir disciplinuotais (drausmės privalomais) savo reikalų ginejais. Būsim susipratę, -žinosim, kuomet ir kaip susivertus, nors gyvenimo kovoje kiekviename žingsnyje mus klaidintų įvairūs vylingi šauksmai.

Darbo balsas (1918, vasario 5, nr. 7).

Šaltinis: Kairys S. (1918, vasario 5). Del tautinės vienybės. Darbo balsas 7, p. 1-2. [žiūrėta 2018.02.10]. Prieiga internete:

http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1C1B0000698565