1918 m. vasario 5 d. | Wilhelm Kahmann | Lietuvos Brastos derybų pamoka

Petrapilės vyriausybės sukimai Ukrainoje aiškiai parodę, jog ir naujoviškoji Rusija, kaip ir seniau caro valdomoji, negali iškęsti nesikišusi į vidujinius svetimtaučių reikalus.

Brastos derybos dar nė kiek nėra prižengusios arčiau prie taikos. Visų pirma svarsto Ukrainos klausimą, kursai yra atsiradęs paskutinėmis savaitėmis, per visokius bolševikų sukimus. Rusams taip vilkinant taiką, dauginasi balsų, kad jau esą gana gražių žodžių, kad vidurio valdijų atstovai turėtų užduoti Trockiui griežtą klausimą nuo atsakymo, į kurį jis jau negalėtų išsisukti. Iš tikro reikia sakyti, kad pasauliui jau nusibodo klausytis gražių žodžių, kurių išpildyti neketina nė patys rusai.

Bet paskutiniame taikos derybų posėdyje paaiškėjo vienas pastebėtinas dalykas, būtent, kad susijungimas visų, atsiradusių iš senosios Rusijos respublikų, yra negalimas daiktas. Kai kurie kitataučių politikai yra svarstę mintį – savo valdijas padaryti savastoves, su sava vyriausybe ir pilna savavaldybe; o paskui su visomis tomis senosios rusų caro valdijos tautomis bendriems reikalams, ypač užsienio politikai, sudaryt jungtinę Rusijos respubliką.

Ukrainiečiai šį sumanymą yra svarstę, – tatai parodo tarybos Lietuvos Brastoje – ir yra įsitikrinę, jog jo nebūtų galima įvykinti. Tegal būti kalbos tiktai apie visuotinę Rusijos kitataučių nepriklausomybę nuo Petrapilės ir apie jų atsiskyrimą nuo Rusijos. Petrapilės vyriausybės sukimai Ukrainoje aiškiai parodę, jog ir naujoviškoji Rusija, kaip ir seniau caro valdomoji, negali iškęsti nesikišusi į vidujinius svetimtaučių reikalus. Nors rusai yra iškilmingai pripažinę anų kraštų nepriklausomybę, tačiau jie dargi ginklais nori sutvarkyti kitataučių reikalus taip, kaip tatai jiems rodosi atatinką rusų reikalams. Bet tokio padėjimo negalima vadinti nė laisve, nė savavaldybe, tokiose sąlygose negalėtų tarpti tautos ypatybės.

Tiesa, nepakaktų nutraukus visus ryšius. Kadangi ir dabartinė rusų vyriausybė remiasi jėgos dėsniu, o Rusijos kitataučiai neturi galybės jai atremti, tai jie vis dar tebėra Petrapilės galiūnų valioje. Juk be padėjimo iš šalies negalima sutraukyti senųjų ryšių, tatai dabar aiškiai parodo neklotingi Indijos pasistengimai įgyti savarankybę.

Graudžiais žodžiais šiomis dienomis buvusieji Stockholme indų tautos atstovai vaizdino negalimumą išsivaduoti iš varžančios anglų valdžios nagų. Anglai niekados dar nesą kovoję kitų tautų laisvės dėlei, o tiktai stengęsi užgrobti kitų žemę, apgaut ir išnaudoti, idant pačiai Anglijai paskui būtų patogiau gyventi. Todėl indų atstovai kreipėsi į visą Europą, kad ji padėtų Indijai išsivaduoti iš anglų prispaudimo. Bet, kaipo indams pirma nesisekė jų išsivaduojamieji sukilimai prieš anglų valdžią, taipo ir jų šauksmas Europos tautų padėjimo nueis niekais.

Bent santarvėn prigulinčiosios Europos tautos težiūri vieno, kad iš tautų apsisprendimo teisės joms pačioms išeitų kiek naudos. Gi vidurio valdijos negali padėti indams atsivaduoti, kadangi vidurio valdijų jėga anų kraštų nepasiekia. Rusijos kitataučių padėjimas daug geresnis tuo atžvilgiu, kad stipri vidurio valdijų ranka gali jas apsaugoti nuo nežmoniško bolševikų valdymo pavojaus. Bent įsivaizdinkime, kokis dabar būtų padėjimas Lietuvoje, jeigu, Trockiui reikalaujant, iš užimtojo krašto būtų pasišalinusi vokiečių kariuomenė ir Lietuvos ribos būtų pasilikusios nuo bolševikų neapgintos. Be abejo, tąsyk taip pat, kaip dabar Ukrainoje, Suomijoje, Įgaunijoje [Estijoje], Kaukaze ir Sibire, būtų iškilęs maištas ir revoliucija, ir Lietuvoje būtų prasidėjęs baisiausias vidujinis karas. Tatai mylintiems tėvynę lietuviams tikrai negali būti geistina.

Lenkų vyriausybė jau yra padariusi tikrąją savo išvadą. Ji paskelbė savo pareiškimą, kuriame išveda, jog bolševikų įtarimai, jog lenkų valdija esanti susidariusi ne tikruoju keliu, esą nepamatuoti. Nes, kuriant lenkų valdiją, vyriausia atsvėręs patsai lenkų tautos noras; ir ji pabrėžia, jog vidurio valdijos šitame sykyje tebuvusios tiktai lenkų tautos padėjėjos. Lenkų vyriausybė skelbia, kad sulig politikos teisės, lenkų valdija šiandien nuo Rusijos jau nebepriklauso, taigi ir visuotinis žmonių nubalsavimas čia visiškai esąs bereikalingas. Taigi Trockis privalo įsidėmėti, jog Rusijos vakarų pakraščio tautos savo ateitį jau yra nusistačiusios. Nes ką lenkai išranda naudingu daiktu, tiek pat naudinga ir Lietuvai, Kuršui ir t.t.

Jei Brastos derybos tesuteiktų tiktai tiek naudos, kad per jas visos tautos, ypač Rusijos pakraščio tautos, gautų pritirti tikrąjį bolševizmo būdą, kuris yra ne kas kita, o tiktai naujoviškas pertaisytas carizmas, tai tuo vienu anie posėdžiai jau būtų padarę gana daug gera. Vadinasi, jie būtų pamokę tautas dabar geriau suprasti, iš kurios pusės jos privalo apsidrausti ir kuriuo keliu turi vykti sveikas jų tautų gyvavimas.

Rusų delegacija Brest-Litovsko taikos derybose, 1918 m.

Šaltinis: Kahmann, W (1918, Vasario 5). Lietuvos-Brastos derybų pamoka. Dabartis (16), p. 1-2. [žiūrėta 2018-01-19] Prieiga internetu:  http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23988&seqNr=1 http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23988&seqNr=2