1918 m. vasario 7 d. | Iš Lietuvos krašto: Šundaktariai

Lietuvos gyventojai susirgę, kasžin kodėl, dar vis nemėgsta eiti pas gydytoją arba į ligoninę. Jei kas suserga, tai prieš eidamas pas gydytoją pirmiau išbando visus naminius vaistus, arba eina pas šundaktarius. Tiesa, prieš karą sveikatos stovis Lietuvoje buvo pagerėjęs, bet tuokart, kaip ir dabar, gyventojai susirgę nemėgdavo eiti pas gydytoją. Dažnai galima girdėti tokių kalbų: „Ką čia gydytojas žino“

Lietuvos gyventojai susirgę, kasžin kodėl, dar vis nemėgsta eiti pas gydytoją arba į ligoninę. Jei kas suserga, tai prieš eidamas pas gydytoją pirmiau išbando visus naminius vaistus, arba eina pas šundaktarius. Tiesa, prieš karą sveikatos stovis Lietuvoje buvo pagerėjęs, bet tuokart, kaip ir dabar, gyventojai susirgę nemėgdavo eiti pas gydytoją. Dažnai galima girdėti tokių kalbų: „Ką čia gydytojas žino“, arba „Ką man gydytojas gali padėti?“ Žinia, tokie ligoniai gydytojui sunku gydyti, nes jie nesielgia, kaip gydytojas įsako, o griebiasi be nuovokos kasžin kokių kartais keisčiausių naminių „vaistų“.

Pavyzdžiui, dar vis neišnyksta paprotys žaizdą aptverti žibale mirkytu tvarsčiu; užkaitus kaklui, dar vis randasi tokių, kurie geria arba gargaliuoja skystimą su virintu medumi ir šuns išmatomis. Sirgdami kraujo trūkumu, tikisi pasveiksią suvalgę utėlę su aptepta duona. Kas labai yra sulysęs, ir tokiojo ligoje, kurios priežastis nežinoma, dažnai elgiasi šitaipo: ligonis nebesiprausia ir nebesišukuoja. Jisai visai nesikerpa plaukų, ir jie visai susisuka į kaltūnus. Žinia, juose privysta aibės ido. Kaltūnai, girdi, reikia nešioti, kol nenukrisią patys, nes tiktai tada ligonis pasveiksiąs.

Dargi apšviestųjų sluoksnių žmonės nuo kai kurių ligų gydosi pas šundaktarius, ypatingai nuo rožės ir skaudulių. Kaune, ant Žaliojo kalno, gyveno sena moteriškė, kurią šaukdavosi turtingi ir neturtingi užžadėti rožės. Skaudulius ji gydydavo, mesdama žarijų į antį [užantį]. Tatai darydama, senė burbėdavo nesuprantamų žodžių. Jai „gydant“, niekas kitas neprivalėdavo būti tame kambaryje, nes šiaip nepavyksiąs gydymas.

Kai kurie tų šundaktarių buvo plačiai įgarsėję. Viename Kauno gubernijos kaime gyveno ūkininkas, pas kurį ligonių ateidavo iš toli ir iš arti. Dažnai pas jį atvykdavo ir turtingų, apšviestų žmonių. Gudriomis akimis jisai tartum perverdavo ligonį. Paskui jisai sugraibydavo kokių žolių, kurių jisai apsčiai turėdavo savo kambaryje, ir jas išvirinęs, duodavo ligoniui gerti. Tada ligonis įgijęs naujos vilties grįždavo namo, bet paskui pamatydavo, jog ir šitas „gydymas“ be naudos.

Šaltinis: Šundaktariai. (1918, Vasario 7). Dabartis (17), p. 3. [žiūrėta 2018-01-21] Prieiga internete:  http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23989&seqNr=3