1918 m. vasario 8 d. | Petras Klimas | Dienoraštis: Visi ėmė širsti

Neseniai susirinkome pas Smetoną Vilniuje gyvenantieji Tarybos nariai pasitarti kas daryti, jei vokiečiai neduoda jokio atsakymo. Visi ėmė širsti net. Šaulys darosi radikališkesnis. Vokietijos streikai, tarytum, pataisė situaciją. Bet, apskritai, matyti, mes vokiečiams tik tada rūpime, kada jiems esame reikalingi. Tariamas klausimas, kad reikėtų važiuoti Berlynan — apie stovį pranešti valdžiai ir reichstagui ir, patyrus, grjžti „daryti griežto žingsnio“. Aš, norėdamas kiek „suradikalinti“ oportunistus, sakiau, jog nesą čia reikalo nė Berlynan važiuoti — nes mūsų reikalavimai ir mūsų sąlygos dėl to negali mainytis ir čia nėra reikalo paisyti „ką vokiečiai leis“. Mes turime daryti, kas mums yra konferenci¬jos sakyta ir pats mūsų kraštas privalo. Ta „gaida“ kiek vertė „oportunistus“ gintis, bet drauge ir kiek radikališkiau klausimą statyti. Nutarta siųsti Šaulį Berlynan „informacijai“ ir kad tuojau grįžtų. O po to — Taryba turės skelbti savo motu nepriklausomybę ir jei vokiečiai trukdys, tai tegu išvaiko. Sutikome. Smetona kelionei Šauliui paminėjo, kad reikia vokiečiams pranešti, jog toliau taip vokiečiams politiką vedant, po notifikacija 11.XII nepasirašys ir 12 žmonių. Tais pačiais informacijos reikalais Olšauskis galėtų vykti Braston. Bet ir ten Kūhimannui išvažiavus — išvažiavo Olišauskis Kaunan. Dabar gavome telegramą, jog Šaulys grjš sekma¬dienį ir prašo sušaukti visus Tarybos narius (turi būti ir išstojusius).

Skandalas su cenzūra. Prieš 27.1 Pressestelle prašė įdėti net įžanginį straipsnį apie kaizerį. Mes, žinoma, neįdėjome. Paprašė tuojau atsiųsti ant gražesnio popierio nesulenktą 255 numerį su „kaizerio straipsniu“. Žinoma, ir dėl to straipsnis neatsirado. Sako, jog vokiečiai tatai iš lietuvių pusės palaikę „demonstracija“ (nepadėjo nei „Tėvynės Sargas“, nei „Darbo Balsas“). Visi laikraščiai įdėjo ir darė, kaip buvo reikalauta. „Dzienik Wilenski“ net aukso raidėmis! Paskui aš buvau parašęs (nr. 15) straipsnį apie nepriklausomybę ir santykius su kitomis valstybėmis. Čia, žinoma, buvo jau „Verrat“ [išdavimas] prieš 11.XII. Išbraukė ir sujudo. Lietuviai darosi neištikimi. Įtužo. Koliojasi. Kimba. Netyčiomis praspruko kažin koks straips¬nis, kurį cenzūra išbraukė. Ne taip buvo permainytas sakinys. Kelios korespondencijos buvo leistos Pressestelle be Militrverwaltungo vertimo. Sudarė dėl to protokolą. Graso uždaryti. Gąsdina. Mes nesibaidome. Uždarykit. Ir taip cenzūra yra nepakenčiama. Nieko apie mūsų reikalus rašyti neduodama. Tik kas vokiečiams naudinga. Per 48 val., turėjau duoti atsakymą ir daviau. Dabar laukiu kas bus. (Be abejonės, nieko perdaug baisu).

Eina agitacija prieš Tarybą toliau. Darbo jokio tokiu neaiškiu momentu, žinoma, nedirbama. Kasdien juodas darbelis. Dabar taisau visą eilę vadovėlių. Vargina nežmoniškai. Laikraštis, išvažiavus Bugailiškiui, irgi daug bėdos teikia. Na! ateis kada galas.

Sudariau ir praplatinau šventadienių kalbos kursus. Reikia mokyti!

Šaltinis: Petras Klimas. Dienoraštis 1915-1919. Čikaga, 1988, p. 221-223.