1918 m. vasario 9 d. | Petras Klimas | Mūsų kalba
Ligi šiol Lietuva neturėjo mokytojų, kurie būtų buvę gimtosios kalbos reikiamai mokomi. Gimnazijose, mokytojų seminarijose, universitetuose viešpatavo svetimosios kalbos, ir kartais lietuvis, baigęs aukštąjį mokslą, nemokėjo taisyklingai gimtąja kalba nei rašyti nei kalbėti. Dažnai savo kalbą jis taip pat užteršdavo svetimais išsireiškimais, svetimomis formomis ir svetima dvasia.
Gal nė viena pasaulio kalba nėra pergyvenusi tokios ypatingos istorijos, kaip mūsų kalba. Žilų žiliausioje senovėje, kadai kur iš pirminio Europos tautų lopšio jau saviškai ėmusi skambėti, ji amžiais per kovų kovas, per spūsčių spūstis to skambesio ligi šiol nenustojo. Nė viena gyvoji kalba šiandien neturi tiek senobiškumo, tiek ypatingo turto, tiek savito pobūdžio, kaip kad mūsų gimtoji kalba. Svetimšaliai mokslininkai stebisi, kad mūsų tauta ligi šiol išlaikė tai, ką kitos tautos prarado, iškeitė, išdarkė, aptrynė. Viso pasaulio universitetai šiandien mūsų kalbą ima, kaip kokį nepaprastą mokslo radinį, ir atsidėję gliaudo ją ir netiki, kad dar šiandien kuriam žemės kampelyje paprasčių paprasčiausiai žmoneliai liuosai, sklandžiai, galvos nelaužydami, savo vargus ir bėdas, savo džiaugsmus ir sielos ilgesį tąja kalba reiškia! Mokslo vyrai, kurie pažįsta lietuvių kalbą, vienu balsu kelia ją, jos turtingumą, jos reiškimų gausumą, jos pilną, liuosą skambesį.
Tiesa, jie išranda, jog mūsų kalba dar nesanti priruošta visiems šių dienų kultūros reikalavimams, jog ji daugiau atsakanti dvasiai žmonių, artimų prigimčiai. Tebūnie! Nes tai, pagalios, ir suprantama. Istorijos likimo buvo lemta, jog lietuvių kalba nebuvo virtusi Lietuvos valstybės ir kultūros kalba, jog ja dargi nebuvo ilgus amžius joki raštai rašomi. Gi vėl paskui ištisą gadynę svetimi valdovai mūsų kalbą persekiojo, ją niekino, nedavė jai liuosai garsėti po mūsų kraštą, neleido lietuviui kai kur net širdingos maldos gimtais žodžiais pratarti.
Ir lietuvis, savo sieloje giliai užsidaręs, per ilgus amžius šnabždėjosi drauge su miško šlamesiu, su šilo gaudesiu, su vėjo dvelkimu; pusiau balsu jis raminosi žaliuojančių laukų ir žydinčių pievų ramumoje, įsiklausė į tylų upės tyvuliavimą, į ežero bangų rūstų šniokštimą, į gudžią nakties bylą, į paukščių klegesį; jis išmoko susiprasti su saule-motute, su žvaigždėmis-seselėmis, su žemele-žiedkelėle; jis pasakas sekė rūtai ir broleliui, suokė jas nelaimingai gegutei ir mylimam žirgui. Lietuvis prigimties kalbą plačiausiai spėjo ir tą įvairia, gausia prigimties kalba pats įsiturtino. Visa dvasia, visa senovės lietuvių religija rodo tą ryšį, tą ypatingą lietuvio sutapimą su prigimtimi ir susipratimą su ja. Iš to pareina ne tik mūsų kalbos patvarumas, bet ir jos turtai. Ir be abejonės, kai tik mes turėsime liuosybės rankas, mes tuos neapglebiamus turtus netruksime priruošti visiems mūsų kultūros reikalams. Čia mes ištikrųjų turime medžiagos, kaip gal nė viena kita gyvųjų kalbų ir mūsų kalba, sutapusi su mūsų valstybe, turės virsti svarbiausiu ir žymiausiu mūsų ypatingos, savitos kultūros pagrindu ateityje.
Į tai mes turime ruoštis jau šiandien. Visų pirma čia jau metas visiems galutinai atsikratyti visokių, seniau įkalbėtų pasakų, jog lietuvių kalba esanti menkesnė už kitas kalbas, arba jog ji tegalinti būti tik prasčiokų kalba. Juk visos kalbos yra drauge ir prasčiokų kalbos! Gi lietuvių prasčiokai kaip tik kalba tokia kalba, kuriai turėtų pavydėti by kurios tautos <ponai>. Tatai ne mūsų yra koks pagiras, bet tatai pripažįsta visi, kurie yra gerai mūsų kalbą pažinę ir rimtai ją tyrinėję.
Bet kad mūsų kalba virstų mūsų valstybėje patogiu kultūros įnagiu, reikia, kad mes išeitume gerą kalbos mokyklą. Kiekviena tautinė kultūros vienata privalo turėti bendrą, vienodą, tikslią rašto kalbą, vienodai rašomą. Valstybės gyvenime tatai bus tas siūlas, kurs visus narius riš į tvarkingą kultūros bendrovę.
Aukščiausią kalbos nustatymą, be abejo, tegali tam tikrais dėsniais vesti mūsų tarmių ir apskritai mūsų kalbos žinovai ir kalbininkai – filologai. Toliau, kalbos tvarkymo pareigos tenka pasiimti mūsų mokytojams ir mūsų mokykloms. Ir čia yra didis uždavinys. Ligi šiol Lietuva neturėjo mokytojų, kurie būtų buvę gimtosios kalbos reikiamai mokomi. Gimnazijose, mokytojų seminarijose, universitetuose viešpatavo svetimosios kalbos, ir kartais lietuvis, baigęs aukštąjį mokslą, nemokėjo taisyklingai gimtąja kalba nei rašyti nei kalbėti. Dažnai savo kalbą jis taip pat užteršdavo svetimais išsireiškimais, svetimomis formomis ir svetima dvasia.
Mūsų trokštamoje Lietuvos valstybėje to jau negalės būti.Senesniems inteligentams ir ypačiai mokytojams čia be jokios gėdos reikės apleistas vaikystės darbas papildyti. Jau šiandien by liuosa valandėlė tam veikalui reikia atsidėjus aukoti, kad veikiau galėtume į tvarkingo kultūros gyvenimo vagą įstoti. To atsidėjimo reikalauja visas ir visoks mūsų tvarkymosi, mūsų valstybinio ir tautinio statymo darbas.
Tai, kas pirma buvo geros valios ir pagirtino noro daiktas, šiandien jau virsta griežta praktikos reikmene. Ir kas čia apsileis, kas atsiliks, – tas atsiliks nuo paties gyvenimo ir nebetiks jam. Drauge jis bus užmetęs brangiausią mūsų kultūros įnagį ir ištikimiausią mūsų tautos apsparą*.
P. Kl.
* Artimiausiame „L. Aido“ nr. mes pasirūpinsime nurodyti kalbos mokymos reikalui tinkamus vadovėlius ir knygas.
Red.
Lietuvių kalbos gramatika, 1918. LNMMB.
Mūsų žodynėlis, 1918. LNMMB.
Šaltinis: Klimas P. (1918, vasario 9). Mūsų kalba. Lietuvos aidas (18) 66, p. 1-2. [žiūrėta 2018.02.07]. Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66425_1
http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66425_2